Socialiniai tinklai

Kosmosas

Vienintelė šalis pasaulyje, kuriai draudžiami kosminiai tyrimai ir kuri nesiruošia kreipti dėmesio į šiuos draudimus

technologijos

Paskelbta

data

Ar esate girdėję apie Šiaurės Korėjos kosminę programą? Nors susikoncentruoti į taikias raketų technologijas šiai šaliai nesiseka, ji turi nemenkų ambicijų. Pasak pastarųjų pranešimų, atrodo, kad Šiaurės Korėja į dangų žvalgosi vis labiau. Ar tai reiškia, kad šalis nebenori pasaulio gąsdinti branduoline ginkluote ir investuos į taikius kosmoso tyrimus?

Šiaurės Korėja pasidalino penkmečio planais. Vienas iš svarbiausių tikslų – komunikacijos palydovų iškėlimas iki 2019 metų vasaros. Teigiama, kad ši investicija pasitarnaus šalies ekonominiam kilimui ir žmonių gerovei, tik nepasakoma, kaip. Iš tikrųjų, po eilės balistinių raketų ir branduolinio ginklo bandymų, tokios žinios gali pasirodyti kaip visai pozityvios, tačiau JAV mano, kad kosmoso programa tėra skirta branduolinį ginklą nešančių raketų kūrimo užmaskavimui.

2012 metų gruodį Šiaurės Korėja jau buvo sėkmingai iškėlusi palydovą po nesėkmingų bandymų 1998, 2006, 2009 metais ir 2012 metų balandį. Tuomet tarptautinė bendruomenė šiuos eksperimentus pasmerkė, teikdama, kad jais tik maskuojami akivaizdūs ginkluotės projektai. Tuomet Šiaurės Korėja teigė, kad į orbitą buvo iškeltas komunikacijų palydovas, tačiau niekam nepavyko užfiksuoti jo signalo. Kitas palydovas buvo iškeltas 2016 metais, tačiau ir tas ekspertų vertinimu buvo niekam tikęs. Kitaip tariant, manoma, kad palydovai tėra iš esmės žaisliniai prietaisai, nes Šiaurės Korėjai svarbiau sukurti tik tobulesnes raketas.

Tačiau pats režimas savo susidomėjimą kosmoso tyrimais aiškina tarsi paskaitęs istorijos vadovėlius apie Šaltąjį karą. Teigiama, kad šalis imasi šių projektų todėl, kad jie dabar yra labai populiarūs tarp kitų valstybių. Šiaurės Korėja jaučia konkurenciją ir suvokia, kad skverbtis gilyn į visatą yra labai svarbu, todėl būtinai įsilies į šias lenktynes.

Šalies žiniasklaida taip pat cituoja Kim Jong Uną. Jis pareiškė, kad Šiaurės Korėja turi per kiek įmanoma trumpesnį laiką pakelti mokslą į kitą lygį ir panaudoti šiuos pajėgumus socializmo kūrimo transformacijai. Šiaurės Korėjos kosmoso užkariavimo planai buvo paminėti ir Jungtinių Tautų posėdžiuose. Šiaurės Korėjos pasiuntinys pastebėjo, kad jokiose tarptautinės teisės normose nėra pažymėta, kad šalis negali iškelti komunikacijos palydovų ir vykdyti taikią kosmoso programą. Jis taip pat atskleidė įdomią detalę – jis paminėjo, kad tarptautinė teisė taip pat nedraudžia kosminių įrenginių iškėlimui naudoti balistines raketas. Tai iš kur tos sankcijos ir priešiškumas, jei programa yra taiki?

Nors tarptautiniai susitarimai nedraudžia vykdyti taikius kosmoso tyrimus ar netgi naudoti karinėms reikmėms sukurtas raketas palydovų iškėlimui, ši veikla yra draudžiama Šiaurės Korėjai konkrečiai. Šalis neparodė noro derėtis, laikytis žmogaus teisių normų ar nusiginkluoti. Į kiekvieną tokį siūlymą ji iki šiol atsakė grasinimais ir naujais bandymais. Planai apie kosmoso užkariavimą (netgi kosmoso užkariavimo varžybas) buvo pareikšti prieš JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimus Azijoje. Baiminamasi, kad Šiaurės Korėja gali pasinaudoti šia proga surengti dar vieną provokaciją.

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Kosmosas

Visas Marso vanduo dingsta į kosmosą per gigantišką skylę atmosferoje

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Kadaise Marse vandens netrūko. Dabar Marse sausa ir šalta. Kas išeidamas ištraukė kamštį?

Marso atmosferoje yra kas porą metų atsiveria skylė, per kurią į kosmosą išleidžiami riboti Marso vandens ištekliai — o likęs vanduo atsiduria ašigaliuose.Tai keistą Raudonosios planetos vandens elgesį tyrusios rusų ir vokiečių mokslininkų komandos pateikiamas paaiškinimas. Būdami Žemėje mokslininkai mato, kad aukštai Marso atmosferoje yra vandens, kuris migruoja į ašigalius. Bet lig šiol nebuvo gero Marso vandens apytakos rato veikimopaaiškinimo, ir kodėl kadaise permirkusi planeta dabar sausa kaip pintis.

Vandens garai aukštai Marso atmosferoje stebina, nes Raudonosios Planetos atmosferos vidurinis sluoksnis turėtų vandens apytaką sustabdyti visai.

„Vidurinė Marso atmosferos dalis pernelyg šalta, kad joje galėtų būti vandens garų,“ rašo tyrėjai Geophysical Research Letters žurnale pubblikuotame tyrime.

Tai kaip vandeniui pavyksta įveikti šį vidurinio sluoksnio barjerą?

Remiantis tyrime aprašytomis kompiuterinėmis simuliacijomis, tai susiję su dviem unikaliais Marso atmosferos procesais.

Žemėje vasara šiauriniame pusrutulyje ir vasara pietiniame pusrutulyje yra gan panaši. Bet Marse taip nėra: kadangi planetos orbita gerokai labiau ištęsta, ekscentriška, pietinio pusrutulio vasaromis (kurios ateina kas du Žemės metus) ji būna gerokai arčiau Saulės. Tad šioje planetos dalyje vasaros gerokai šiltesnės už vasaras šiauriniame pusrutulyje.

Kai tai nutinka, remiantis tyrėjų simuliacijomis, Marso viduriniame atmosferos sluoksnyje (tarp 60 ir 90 kilometrų aukščio), atsiveria langas, per kurį vandens garai patenka į aukštesnį atmosferos sluoksnį. Kitu metu dėl Saulės šviesos trūkumo Marso vandens ciklas praktiškai visai išsijungia.

Jau 15 metų Marse dirbantis „Opportunity“ pateko į didelę bėdą: NASA aiškina, kas su juo nutiko ir kodėl mokslininkai labai sunerimę

Marsas nuo Žemės skiriasi dar ir ten dažnai vykstančiomis milžiniškomis dulkių audromis. Šios audros blokuoja Saulės šviesą ir planetos paviršius vėsta. Bet mokslininkų atliktos simuliacijos parodė, kad Marso paviršiaus nepasiekusi šviesos energija kaupiasi atmosferoje, šildo ją ir kuria sąlygas geresniam vandens pernešimui. Vykstant globaliai dulkių audrai, panašiai į Marsą apgaubusią 2017-aisiais, dulkes apdengia mažos vandens ledo dalelės. Šios lengvos ledo dalelės į viršutinę atmosferą pakyla lengviau už kitas vandens formas, tad, per tokiu periodus į viršutinę atmosferą patenka daugiau vandens.

Tyrėjai parodė, kad dulkių audros į viršutinę atmosferą gali iškelti netgi daugiau vandens, nei pietinio pusrutulio vasaros.

Vandeniui vienu ar kitu būdu įveikus vidurinio atmosferos sluoksnio barjerą, vyksta du dalykai: dalis šio vandens nuslenka link šiaurės ir pietų ašigalių, kur galiausiai iškrenta. Bet aukštajame atmosferos sluoksnyje ultravioletinė šviesa gali nutraukti vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomus jungiančius ryšius, – taip vandenilis nuskrieja į kosmosą, palikdamas deguonį.

Šis procesas bent jau iš dalies gali paaiškinti, kaip kadaise kupinas vandens Marsas tapo tokia sausa vieta, kokia dabar yra, rašo tyrėjai.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi