Valdas Adamkus: netikiu, kad po visų neįtikėtinų nesąmonių Seimas susitaikys ir dirbs Lietuvai

Valdas Adamkus / E. Blaževič/LRT nuotr.

Prieš dešimt metų, 2009-ųjų vasarą, perduodamas valstybės vadovo pareigas Daliai Grybauskaitei, prezidentas Valdas Adamkus dėkojo Lietuvos žmonėms už visada lydėjusį dvasinės šilumos jausmą. „Sakau, nuoširdžiai ačiū, ir visam laikui visa širdimi lieku su savo tauta, savo valstybe“, – kalbėjo V. Adamkus.

Praėję dešimt metų įrodė, jog prezidentas – tai pareigos, kurios niekada nesibaigia. Per tą dešimtmetį prezidentas V. Adamkus ne kartą buvo iškeliamas kaip neginčijamas politinis ir moralinis autoritetas. Lapkričio 3-oji asmeninė prezidento V. Adamkus šventė ir jis šįvakar LRT TELEVIZIJOS laidos „Savaitė“ svečias.

Sveikinu jus su gimtadieniu ir labai dėkoju, kad suradote laiko pas mus atvykti.

Ačiū, labai. Žinoma, aš labai nesureikšminu tų gimtadienių. Kuo toliau, tuo man liūdniau darosi, bet priimu tą faktą ir noriu išnaudoti dar. Kaip visuomet, sakau „nepasiduok“ ir žiūriu viltingai dar į priekį.

Pone prezidente, iš tiesų jūs nesate jokiose pareigose, jūsų reitingai yra kaip veikiančių prezidentų – jie nekrenta. Jus pasveikinti gimtadienio proga kasmet išsirikiuoja didelė eilė žmonių, nepaisant, kad jūs iš tiesų dabar nebeturite jokių pareigų, jūs vis tiek esate didžiausias autoritetas ir, kai palikdamas postą jūs sakėte, kad liekate su savo tauta, tai šiandien jūs turbūt galite pasakyti, kad ir tauta liko su jumis. Jūs jaučiate tautos dėmesį?

Jaučiu, dėkingas esu ir ne tik dėkingas, bet esu laimingas, nes jaučiu, kad esu dar kažkam reikalingas, ir stengiuosi tų žmonių, kurie į mane dar žiūri ir pripažįsta, visiškai nenuvilti.

Pone prezidente, jūs turbūt gaunate daugybę laiškų ir juose žmonės dažniausiai turbūt kažkuo skundžiasi, prašo pagalbos. Koks jums dėstosi vaizdas Lietuvos iš to, ką jums rašo Lietuvos žmonės?

Turiu pasakyti, kad tai, ką rašo, truputį liūdniau atrodo, nes gaunu tokių laiškų, kuriuos tikrai sunku net ir skaityti. Stengiuosi įsijausti ir suprasti rašytojus, bet, iš kitos pusės, galiu pasakyti, kad yra ir labai džiugių, viltingų ir, svarbiausia, stebint ne iš laiškų, bet iš nuveiktų darbų.

Galiu pasakyti, kad didžiuojuosi tais pasiekimais, kuriuos matau, ypač jaunosios kartos pasiekimais įvairiuose tarptautiniuose renginiuose. Yra kuo didžiuotis ir viltingai žiūrėti į ateitį.

Aš palyginau jūsų kalbą, pasakytą prieš 10 metų per Dalios Grybauskaitės inauguraciją, su prezidento Gitano Nausėdos kalba per jo paties inauguraciją, ir man tai buvo atradimas. Aš noriu pacituoti. Jūs prieš 10 metų sakėte: „niekada ir jokiame krašte gerovė nebuvo sukurta savinieka, agresija ir nepasitikėjimu, savęs ir savo tautos, savo valstybės menkinimu ir skaldymu“. Ir dabar, po 10 metų, Gitanas Nausėda sakė: „turime suprasti, gerovės valstybės nebus, jei kiekvienas rūpinsimės tik savimi, jei didės socialinė atskirtis, o žmonės jausis svetimi savo šalyje“.

Arba jūs prieš 10 metų sakėte: „supraskime ir branginkime Lietuvą kaip vertybę, kuri neskaidoma, nesmulkinama, nedalijama į dvi ir daugiau susipriešinusias lietuvas“. Ir G. Nausėda šiais metais: „nėra ir negali būti dviejų, trijų ar penkių lietuvų. Ji yra viena mūsų visų“.

Gal jūs konsultavote prezidentą G. Nausėdą, kad taip sutampa tai, ką jūs sakėte prieš 10 metų ir ką jis kalba dabar? Aišku, nepraėjo daug laiko, jis dar dirba labai nedaug, bet ar jau galima sakyti, kad jo matymas, veikimas kažkuo primena ir jūsų Lietuvos viziją?

Žinoma, turiu prisipažinti, man lengviau kalbėti apie dabartinį prezidentą, nes tai nėra žmogus, staiga pasirodęs mano akiratyje, nieko bendro neturintis, reikia prie jo priprasti, suprasti jo mintis, jo uždavinius ir t. t.

Su prezidentu mane sieja net ir aktyvaus darbo penkeri metai. Jis mano administracijos metu buvo vienas iš patarėjų. Teko su juo ne vieną dieną praleisti kartu, pažinti jo mintis, jo įžvalgas į ateitį, kurios man labai artimos prie širdies.

Tarp kitko, turbūt vienas kitą irgi geriau supratome ir radome bendrų sąlyčio taškų. Džiaugiuosi, džiaugiuosi iš tų pirmųjų mėnesių, pats prezidento požiūris į gyvenimą, noras eiti tam tikru keliu nesvyruojant, teikia tam tikrų aiškių užtikrinimų, kad einame teisinga kryptimi ir reikia tikėtis gerų rezultatų.

Bet štai Seimas pasiekė tokias jau visai neįtikėtinas žemumas ir dabar patys pradėjo kalbėti apie tai, kad galbūt reikia pirmalaikių rinkimų. Tiesa, kad jie įvyks, abejonių labai daug, bet, pone prezidente, ar tai galėtų būti išeitis, jeigu dabar Seimas vis dėlto nuspręstų pasileisti? Ar po tų pirmalaikių rinkimų jame rastųsi daugiau išminties ir padorumo, jeigu tai įvyktų dabar?

Žinote, aš turiu prisipažinti, kad man ta idėja ne kartą irgi kilo galvoje. Gerai, galima paskelbti viešai, kad vieni kitus pradėsime rytoj mylėti, tvarkyti Lietuvos reikalus, žiūrėdami į visų žmonių gerovę, bet būkime atviri – tai nebus tikras nuoširdus pasakymas.

Aš tikrai negaliu patikėti, kad po visos tos įtampos, po tokių tiesiog neįtikėtinų, dovanokite, nesąmonių, kuriose atsidūrėme… aš niekaip negalėjau pagalvoti, kad iš viso mūsų gyvenime, viduje iki to galime nueiti.

Staiga per naktį sakome „gerai, užmirštame“, bučiuojame vienas kitą, einame ir tvarkome Lietuvos reikalus. Na, žinoma, galbūt teoriškai kito kelio nėra, dantis sukandę turime tuos metus iškentėti.

Tai mano geriausi linkėjimai šiandien ir mano viltys, kad kas nors aiškiai iš to išeis.

Prezidente, o ar yra pagrindo tokioms kalboms, kad mūsų politikai stokoja strateginio matymo, kur jie nori nuvesti Lietuvą, kokiu keliu, jų kalbos – tiesiog gražūs žodžiai, t. y. politikų kalbose trūksta turinio, bet labai daug viešųjų ryšių?

Kad aš ir tų viešųjų ryšių nematau iš to, kaip jie laikosi vienas kito atžvilgiu. Ir tas galbūt ir laiko mus tokioje didelėje įtampoje. Duok, Dieve, kad aš klysčiau.

Labai ačiū jums. Aš linkiu jums didelės sveikatos, geros nuotaikos ir noriu tuo pačiu, pasinaudodama proga, paprašyti perduoti mūsų sveikatos palinkėjimus ir jūsų sutuoktinei. Kaip ji laikosi, beje?

Ačiū labai. Ji gerėja, be galo džiaugiuosi tuo, pats matau aiškų pagerėjimą, progresą ir beveik esu užtikrintas mūsų gydytojų, kad ji grįš be išliksiančių sveikatos pažeidimų.

Matydamas ją beveik kiekvieną dieną ligoninėje po porą valandų, matau padarytą milžinišką pažangą, todėl aš pats džiaugiuosi dėl to ir dėkingas esu gydytojams ir visam ją supančiam personalui, kurie tikrai globoja ir pastatė atgal ant kojų.

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *