„Tie, kurie Lietuvoje save vadina liberalais, deja, palyginti su Kaziu Griniumi, skiriasi kaip dangus ir žemė. Liberalizmas Lietuvoje ir tai, kuo tikėjo K. Grinius, yra du nesutaikomi dalykai“, – taip filmo apie prezidentą K. Grinių „Kredo: demokratas“ pristatymo renginyje kalbėjo kadenciją baigęs ir neseniai devyniasdešimtmetį atšventęs prezidentas Valdas Adamkus.
Lapkričio 7 dieną atsinaujinusioje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dokumentinio filmo apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), vieną pirmųjų Lietuvos demokratų, knygnešį, gydytoją, publicistą ir vieną ryškiausių tarpukario Lietuvos figūrų – K. Grinių premjera. Filmas skiriamas 150-osioms K. Griniaus gimimo metinėms, kurias minėsime gruodžio 17 d.
Prieš pristatant filmą jo autorė ir režisierė papasakojo, kuo sudėtingas buvo filmo kūrimas ir kokiomis asmeninėmis savybėmis ją sužavėjo vos pusmetį šalį valdęs ir ne kartą kalintas Lietuvos prezidentas.
„Iki šio projekto K. Griniaus asmenybė man buvo mažai pažįstama, nors esu kilusi iš to paties krašto. Man tas žmogus padarė įspūdį – jo ramybė, inteligencija, išlaikytas tonas ir labai stabilios pažiūros. Jis daug kartų buvo areštuotas ir kalintas, ir kiekvieną kartą vis dėlto drįsdavo pasakyti tai, ką nori. Jis buvo pralenkęs laiką ir gimęs su Vakarietiškomis vertybėmis Rytuose, ir dar labai pavojingomis aplinkybėmis.
Jis buvo labai nuoseklus ir visą laiką turėjo savo nuomonę. K. Grinius pirmą kartą atsisėdo į kalėjimą Maskvoje dar studijuodamas, ir nuo to laiko jis visuomet protestavo, visada turėjo savo nuomonę. Aš nemanau, kad 1942-ais ir 1943-ais metais pasirašinėti memorandumus ar žydus slėpti buvo nedrąsus žingsnis. Jis buvo ne tik nuoseklus, bet ir labai drąsus žmogus. Jis nedarė isteriškų pareiškimų, buvo orus“, – susižavėjimo istorine asmenybe neslėpė E. Mildažytė.
LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja tikino, kad kurti filmą jai buvo labai sudėtinga – apie prezidentą išliko labai nedaug archyvinės medžiagos, daugiausiai – iš prezidentavimo laikotarpio, kuri nebuvo labai tinkama filmui, taip pat vos kelios sekundės filmuotos prastos kokybės medžiagos. Bet, E. Mildažytės teigimu, kuriant filmą labai gelbėjo privatūs kolekcininkai.
„Jie iš savo kolekcijų ištraukė senus Virbalio, Pilviškių ir t.t. vaizdus, atrado atvirukų, net atvirukų su himnu ir t.t. Paradoksalu yra tai, kad daugiausia nuotraukų išliko iš to periodo, kai K. Grinius prezidentavo, bet tai tetruko pusmetį. Tai yra labai trumpas periodas, be to, man visai netiko to laikotarpio medžiaga. Kai jis buvo premjeru ar kitais etapais, išlikusios vaizdinės medžiagos beveik nėra. Kai kuriuos epizodus dengėme dokumentų, paimtų iš privačių kolekcijų, vaizdais“, – kalbėjo filmo autorė.
Prezidentą kai kuriuose filmo epizoduose įkūnijo žmogus, fiziškai labai panašus į K. Grinių. Paklausta, kaip jį atrado, E. Mildažytė pradėjo juoktis: „Tai yra mano draugės vyras Remigijus. Atėjau į priėmimą Gruzijos nepriklausomybės 25-mečio proga. Žiūriu aš į tą savo bičiulės vyrą, ir galvoju: iš akies luptas Grinius! Paklausiau, ar jis įkūnytų prezidentą filme, ir jis sutiko“, – kalbėjo ji.
Dokumentiniame filme apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą kalba žinomi Lietuvos istorikai ir asmeniškai K. Grinių pažinęs prezidentas Valdas Adamkus. Kadenciją baigęs prezidentas kartu su žmona Alma Adamkiene dalyvavo filmo pristatyme.
„Man tai yra labai jaudinantis momentas, kadangi daug metų praleidau su K. Griniaus šeima, su jo sūnumi Liūtu kartu mokėmės, vėliau kartu buvome išeivijoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis dirbo kepykloje, aš – „Ford“ fabrike, bet visuomet susitikdavome.
Su K. Griniumi taip pat praleisdavau labai daug laiko, jis pasakodavo apie savo prisiminimus nuo pat darbo su V. Kudirka pradžios. Man dažnai kildavo mintis, kodėl jį nušalino nuo prezidento pareigų – jis buvo ramus, niekuomet balso nepakeliantis, atjaučiantis žmogus. Į 1926 m. įvykius, neramumus jis reagavo ramiai ir konstitucijos ribose bandė palaikyti tvarką, bet bolševikinis elementas kėlė didelį nerimą lietuvių visuomenei“, – svarstymais dalijosi V. Adamkus.
Kadenciją baigęs prezidentas neslėpė, kad ši istorinė asmenybė paliko didelį pėdsaką jo paties gyvenime. „Gimiau tais metais, kai jį pašalino iš pareigų. Tačiau per ilgus pasikalbėjimus su juo aš supratau, kad jis turėjo pagarbą žmogui. Jo pažiūra į žmogų turėjo atsispindėti visuomenėje, deja, taip nebuvo.
Jis savo principų neatsisakė iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Man atrodo, kad tokio žmogaus kaip jis, daugiau savo gyvenime nesutikau. Daug iš jo išmokau – pagarbos žmogui, plataus žvilgsnio, o ypatingai mane žavėjo jo nenutraukiama meilė ir darbas Lietuvai“, – kalbėjo V. Adamkus.
Buvusio šalies vadovo teigimu, K. Grinius net ir būdamas sunkus ligonis nepaliovė dirbti Lietuvai. Net ir paskutinėmis savaitėmis sėdėdavo sulinkęs, užsikniaubęs ant stalo, ir visą laiką rašė. „Tai buvo tvirtos valios, silpnos sveikatos, tačiau nepalaužiamas lietuvybės saugotojas, šventai tikėjęs Lietuvos ateitimi. Man atrodo, kad jo įsitikinimai yra pavyzdys ne tik man, bet ir šiandieniniame mūsų gyvenime“, – dėstė kadenciją baigęs prezidentas.
V. Adamkus istorinę asmenybę palygino ir su dabartiniais politikais: „Tie, kurie Lietuvoje save vadina liberalais, deja, palyginti su K. Griniumi, skiriasi kaip dangus ir žemė.
Liberalizmas Lietuvoje ir tai, kuo tikėjo K. Grinius, yra du nesutaikomi dalykai. Tegul K. Grinius lieka šviečiančia žvaigžde ateičiai, stiprina mus ir veda į demokratišką pasaulio bendruomenę“, – savo kalbą baigė šią savaitę devyniasdešimtmetį atšventęs kadenciją baigęs prezidentas.
