Vakar šalyje buvo minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Ta proga šios profesijos atstovai sulaukė politikų dėmesio, bet panašu, kad tas dėmesys vienkartinis. Pasak Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentės Jūratės Tamašauskienės, laikinai vadovaujančios asociacijai, šios profesijos žmonės liko beveik vieninteliai šalyje, kuriems dar nesibaigė 2008 m. prasidėjusi krizė.
– Vakar minėjote savo profesinę šventę. Kaip šiandien gyvena socialiniai darbuotojai? Ar jiems nors kiek pagerėjo gyvenimas pastaruoju laiku? – „Vakaro žinios“ teiravosi Jūratės TAMAŠAUSKIENĖS.
– Šiemet pasikeitė darbo užmokestį reglamentuojantis įstatymas, kuris galioja visų valstybės bei savivaldybių įstaigų darbuotojams. Anot valdžios, jis turėjo užtikrinti, kad socialinių darbuotojų padėtis pagerėtų. Bet jei algos mums padidėjo 6-8 eurais, ar tai pagerėjimas, turint mintyje infliaciją? Ypač regionuose žmonės pagerėjimo nepajuto, nes iki mokesčių alga ir dabar nesiekia 600 eurų, o po mokesčių – gerokai mažiau.
– O kiek uždirba socialinių darbuotojų padėjėjai?
– Dar maždaug 100 eurų mažiau. Dabar visiems biudžetininkams taikomas vienodas bazinis dydis – 130,5 euro. Tačiau pareiginis koeficientas, iš kurio dauginamas bazinis dydis ir gaunama alga, socialiniams darbuotojams ir jų padėjėjams nustatytas mažiausias.
– Nors socialinis darbuotojas privalo būti įgijęs aukštąjį išsilavinimą?
– Be abejo. Tai didelės kvalifikacijos reikalaujantis darbas, gal net aukščiausios kvalifikacijos, bet jis vertinamas neadekvačiai. Dabar socialiniai darbuotojai, baigę bakalauro ar magistro studijas, neina darbintis į socialinių paslaugų įstaigas, įgiję tokias kompetencijas yra labai laukiami tokiose Vilniuje dirbančiose užsienio kompanijose, kaip „Western Union“ ar „Barclay’s“, jie gali atlikti sudėtingus darbus, nes turi analitinių kompetencijų, darbo komandoje, vadybos ir kitokių kompetencijų.
– Turbūt ne tik mažas darbo užmokestis atbaido nuo darbo socialinėse įstaigose?
– Savaime aišku, kad ne tik. Būtina peržiūrėti socialinių darbuotojų darbo funkcijų skaičių, darbo krūvį, nes dabar priskyrė naujų funkcijų, o algos dėl to nepadidėjo.
– Kokios tos naujos funkcijos?
– Pavyzdžiui, nuo šių metų socialiniai darbuotojai dalyvauja vertinant žmonių neveiksnumą, nors už tai papildomai nemokama nė cento. Dar noriu akcentuoti, kad visiškai nereglamentuotas mūsų saugumo užtikrinimo klausimas, nors neretai dirbame tikrai pavojingomis sąlygomis. Niekas nenori eiti dirbti socialiniais darbuotojais ir dėl visuomenės požiūrio, esą šios profesijos atstovai dažnai dirba su socialinės atskirties grupėmis ir dėl to neva ši profesija yra neprestižinė, nors humaniškumo prasme ji yra viena prestižiškiausių. Aišku, prie tokio požiūrio formavimo prisideda ir politikai, net ir aukščiausio rango, kurie negaili įvairių neigiamų pasisakymų socialinių darbuotojų atžvilgiu, nors jie būna niekuo dėti. Kad ir dėl Saviečių tragedijos, savo atžvilgiu išgirdome priekaištų net iš aukščiausių šalies vadovų.
– Su kiek maždaug žmonių vienam socialiniam darbuotojui tenka vienu metu dirbti?
– Jei kalbėtume apie darbą su socialinės rizikos šeimomis, pagal teisės aktus vienam darbuotojui tektų apie 10 šeimų, bet niekas neina dirbti tokio darbo. Vien Vilniuje yra 27 laisvos vietos. Vadinasi, tos šeimos perkeliamos dirbantiems socialiniams darbuotojams.
– Teko girdėti socialinių darbuotojų kalbų, kad pas šeimas jie turi keliauti už savus pinigus, neturi pietų pertraukos…
– Pietų pertrauka yra, nes tai privaloma pagal Darbo kodeksą, tik mūsų darbo diena trunka ilgiau nei kitų. O dėl kelionės išlaidų, tai bent jau Vilniuje jos kompensuojamos arba darbuotojams nuperkami mėnesiniai bilietai. Bet regionuose tai priklauso nuo savivaldybių, kai kur tenka važinėti dviračiu.
– Ar galima reziumuojant konstatuoti, kad politikams, teisėjams ir kitiems nemažai uždirbantiems, kuriems pastaruoju metu algos padidėjo, krizė baigėsi, o jums dar ne?
– Visiškai teisingai pasakyta. Mums krizė dar nesibaigė.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
