Socialiniai tinklai

Kosmosas

Skylė Tarptautinėje Kosminėje Stotyje užkimšta pirštu – ar astronautas rizikavo gyvybe ir galėjo būti ištrauktas į kosmoso vakuumą?

technologijos

Paskelbta

data

Praeitą savaitę Tarptautinėje Kosminėje Stotyje kilo sujudimas – pastebėta, kad pro kažkur atsivėrusią skylę laukan teka oras. Galiausiai skylė buvo surasta ir laikinai uždengta – Europos kosmoso agentūros astronautas Alexanderis Gerstas ją uždengė nykščiu. Bet ar jis nerizikavo būti išsiurbtas į kosmoso vakuumą ar bent jau netekti piršto?

Skylė buvo surasta „Soyuz MS-09“ modulyje. Ją akivaizdžiai išmušė kosminė šiukšlė, tačiau ji nebuvo didelė – maždaug 2 milimetrų pločio. Gerstas nedvejodamas pasitelkė savo nykštį be jokios pirštinės ir pavojų likvidavo. Juk TKS yra didelis oro konteineris beorėje erdvėje – oras sparčiai tekėjo lauk. Taigi, Gerstas palaikė savo nykštį ten, kol skylė buvo užtaisyta tvirta lipnia juosta. Bet ar jis nerizikavo būti išsiurbtas? O gal galėjo būti pažeisti jo audiniai? Juk visi esame matę, kaip vakuumo kamerose užverda vanduo. O kaip dėl ekstremalios temperatūros TKS išorėje – ar ji negalėjo pakenkti astronauto pirštui?

Pradėkime nuo pradžių – Gerstas negalėjo būti išsiurbtas laukan pro tokią mažą skylę. Atmosferos slėgis TKS viduje yra panašus kaip ir pas mus ant žemės – maždaug 101,3 kPa. Tai reiškia, kad kiekvienas kvadratinis centimetras yra slegiamas maždaug 1,03 kg. TKS išorėje tvyro vakuumas, todėl visa ši jėga spaustų pirštą į lauką. Tačiau maksimalus skylės plotas galėjo būti 0,04 kvadratinio centimetro. Taigi, juos veikė vos 41 gramo jėga. Kitaip tariant, Gerstas tai juto, tačiau bet kada galėjo pirštą patraukti ir į skylę pastumti naują odos lopinėlį.

O kaip dėl audinių pažeidimų? Na, vakuumo kamerose vanduo tikrai užverda gana greitai. Tačiau tame mažyčiame odos lopinėlyje vandens buvo tikrai nedaug. Reikėtų nepamiršti ir to, kad mūsų oda yra labai stipri ir viena iš jos užduočių yra vandens išsaugojimas. Taigi, jei Gerstas truputį judino savo pirštą, jokių pažeidimų net būti negalėjo.

Galiausiai, lieka temperatūra. TKS išorės paviršių temperatūra svyruoja nuo -156 iki +121 laipsnių pagal Celsijų. To, aišku, visiškai pakaktų nušalimui arba nusideginimui. Tačiau Gerstas išorinių paviršių nelietė, todėl niekas panašaus jau negrėsė. Vakuumas yra pakankamai geras šilumos izoliatorius, o ir laikė jis savo nykštį ant skylės pakankamai trumpai.

Greitai astronautai išsitraukė lipnios juostos ir skylę užklijavo. O dabar jau įrengtas ir tvirtesnis lopas. Taigi, Gersto poelgis buvo profesionalus, o ne didvyriškas, nors pasakyti „Kosminėje stotyje suradau skylę ir užkimšau ją pirštu“ gali nedaug astronautų.

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Kosmosas

Visas Marso vanduo dingsta į kosmosą per gigantišką skylę atmosferoje

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Kadaise Marse vandens netrūko. Dabar Marse sausa ir šalta. Kas išeidamas ištraukė kamštį?

Marso atmosferoje yra kas porą metų atsiveria skylė, per kurią į kosmosą išleidžiami riboti Marso vandens ištekliai — o likęs vanduo atsiduria ašigaliuose.Tai keistą Raudonosios planetos vandens elgesį tyrusios rusų ir vokiečių mokslininkų komandos pateikiamas paaiškinimas. Būdami Žemėje mokslininkai mato, kad aukštai Marso atmosferoje yra vandens, kuris migruoja į ašigalius. Bet lig šiol nebuvo gero Marso vandens apytakos rato veikimopaaiškinimo, ir kodėl kadaise permirkusi planeta dabar sausa kaip pintis.

Vandens garai aukštai Marso atmosferoje stebina, nes Raudonosios Planetos atmosferos vidurinis sluoksnis turėtų vandens apytaką sustabdyti visai.

„Vidurinė Marso atmosferos dalis pernelyg šalta, kad joje galėtų būti vandens garų,“ rašo tyrėjai Geophysical Research Letters žurnale pubblikuotame tyrime.

Tai kaip vandeniui pavyksta įveikti šį vidurinio sluoksnio barjerą?

Remiantis tyrime aprašytomis kompiuterinėmis simuliacijomis, tai susiję su dviem unikaliais Marso atmosferos procesais.

Žemėje vasara šiauriniame pusrutulyje ir vasara pietiniame pusrutulyje yra gan panaši. Bet Marse taip nėra: kadangi planetos orbita gerokai labiau ištęsta, ekscentriška, pietinio pusrutulio vasaromis (kurios ateina kas du Žemės metus) ji būna gerokai arčiau Saulės. Tad šioje planetos dalyje vasaros gerokai šiltesnės už vasaras šiauriniame pusrutulyje.

Kai tai nutinka, remiantis tyrėjų simuliacijomis, Marso viduriniame atmosferos sluoksnyje (tarp 60 ir 90 kilometrų aukščio), atsiveria langas, per kurį vandens garai patenka į aukštesnį atmosferos sluoksnį. Kitu metu dėl Saulės šviesos trūkumo Marso vandens ciklas praktiškai visai išsijungia.

Jau 15 metų Marse dirbantis „Opportunity“ pateko į didelę bėdą: NASA aiškina, kas su juo nutiko ir kodėl mokslininkai labai sunerimę

Marsas nuo Žemės skiriasi dar ir ten dažnai vykstančiomis milžiniškomis dulkių audromis. Šios audros blokuoja Saulės šviesą ir planetos paviršius vėsta. Bet mokslininkų atliktos simuliacijos parodė, kad Marso paviršiaus nepasiekusi šviesos energija kaupiasi atmosferoje, šildo ją ir kuria sąlygas geresniam vandens pernešimui. Vykstant globaliai dulkių audrai, panašiai į Marsą apgaubusią 2017-aisiais, dulkes apdengia mažos vandens ledo dalelės. Šios lengvos ledo dalelės į viršutinę atmosferą pakyla lengviau už kitas vandens formas, tad, per tokiu periodus į viršutinę atmosferą patenka daugiau vandens.

Tyrėjai parodė, kad dulkių audros į viršutinę atmosferą gali iškelti netgi daugiau vandens, nei pietinio pusrutulio vasaros.

Vandeniui vienu ar kitu būdu įveikus vidurinio atmosferos sluoksnio barjerą, vyksta du dalykai: dalis šio vandens nuslenka link šiaurės ir pietų ašigalių, kur galiausiai iškrenta. Bet aukštajame atmosferos sluoksnyje ultravioletinė šviesa gali nutraukti vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomus jungiančius ryšius, – taip vandenilis nuskrieja į kosmosą, palikdamas deguonį.

Šis procesas bent jau iš dalies gali paaiškinti, kaip kadaise kupinas vandens Marsas tapo tokia sausa vieta, kokia dabar yra, rašo tyrėjai.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi