Socialiniai tinklai

Kosmosas

Saulės sistemoje aptiktas keistas objektas gali būti iš visai kitos žvaigždžių sistemos?

technologijos

Paskelbta

data

Saulės sistemoje galbūt lankosi viešnia iš žvaigždžių. Naujai aptikta kometa skrieja nuo Žemės, ir, remdamiesi jos keista orbitos trajektorija, astronomai mano, kad tai gali būti pirmoji užfiksuota iš tarpžvaigždinės erdvės atskriejusi kometa.

Dangaus stebėjimo teleskopas Havajuose spalio 18 dieną aptiko greitai judantį objektą, kol kas vadinamą C/2017 U1, kai jis labiausiai prisiartino prie Saulės. Per savaitę atlikę 34 atskirus objekto stebėjimus, astronomai išsiaiškino keistą, sudarančią kampą su planetų sistemos plokštuma ir nesisukančią apie Saulę, jos trajektoriją.

Dabar astronomai tikisi, kad daugiau dangaus stebėtojų pažvelgs į objektą ir padės nustatyti, ar ji iš mūsų kaimynystės, ar įsibrovėlė iš toliau.

Dauguma kometų skrieja elipsės formos orbitomis apie Saulę, užsuka iš tolimojo Orto debesies ir, aplankiusios vidinę Saulės sistemą, nulekia atgalios. Tačiau ši kometa niekados nebegrįš. Jos orbita rodo, kad ji atskriejo iš Lyros žvaigždyno krypties, virš santykinai plokščio s saulės sistemos plokštumos, apsuko apie Saulę, ir nuskriejo atgal amžinybėn.

Lyra yra greta krypties, kuria Saulė juda Paukščių Taku, sako Luke Dones iš Pietvakarių tyrimų instituto Boulderyje, Kolorado valstijoje. „Būtent to ir galima tikėtis; priešpriešais Saulės skriejimo krypties turėtų būti daugiau tarpžvaigždinių kometų,“ sako jis.

TRUMPAM UŽŠOKO

„Ji atlekia iš labai toli, tačiau negalime atsekti, iš kaip toli ji pradėjo kelionę. Gali būti, kad ji atskriejo iš už Saulės sistemos ribų, bet išties sunku pasakyti užtikrintai,“ sako Simon Porter, irgi iš Pietvakarių tyrimų instituto. Tolesni stebėjimai per kitas porą savaičių turėtų reikalus paaiškinti labiau.

Be to, tokia ekstremalia orbita skriejanti kometa nebūtinai atskriejo iš tarpžvaigždinės erdvės. „Jos orbitą galėjo pakeisti sąveika su Jupiteriu ar kita planeta,“ sako Maria Womack iš Pietų Floridos universiteto Tampoje.

Kometos kilmę nustatyti sunku iš dalies ir dėl kometos prigimties. „Kometos nuotraukose yra neryškios dėmės. Žmonės turi nuspręsti, kur, jų nuomone, yra centras. Sėdintis prie teleskopo turi spėlioti,“ sako Womack.

Dėl neišvengiamo spėliojimo matavimai darosi ne tokie tikslūs, tad astronomai nori atlikti daug stebėjimų, kad galutinai įsitikintų, kad kometa atskriejo iš už Saulės sistemos ribų, pridūrė ji.

Laimei, dar liko nemažai progų į ją pažvelgti. Kometa galingais teleskopais turėtų būti regima dar bent porą savaičių, tad mėgėjai ir profesionalai galės tyrinėti leduotąją viešnią ir aiškintis jos istoriją

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Kosmosas

Visas Marso vanduo dingsta į kosmosą per gigantišką skylę atmosferoje

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Kadaise Marse vandens netrūko. Dabar Marse sausa ir šalta. Kas išeidamas ištraukė kamštį?

Marso atmosferoje yra kas porą metų atsiveria skylė, per kurią į kosmosą išleidžiami riboti Marso vandens ištekliai — o likęs vanduo atsiduria ašigaliuose.Tai keistą Raudonosios planetos vandens elgesį tyrusios rusų ir vokiečių mokslininkų komandos pateikiamas paaiškinimas. Būdami Žemėje mokslininkai mato, kad aukštai Marso atmosferoje yra vandens, kuris migruoja į ašigalius. Bet lig šiol nebuvo gero Marso vandens apytakos rato veikimopaaiškinimo, ir kodėl kadaise permirkusi planeta dabar sausa kaip pintis.

Vandens garai aukštai Marso atmosferoje stebina, nes Raudonosios Planetos atmosferos vidurinis sluoksnis turėtų vandens apytaką sustabdyti visai.

„Vidurinė Marso atmosferos dalis pernelyg šalta, kad joje galėtų būti vandens garų,“ rašo tyrėjai Geophysical Research Letters žurnale pubblikuotame tyrime.

Tai kaip vandeniui pavyksta įveikti šį vidurinio sluoksnio barjerą?

Remiantis tyrime aprašytomis kompiuterinėmis simuliacijomis, tai susiję su dviem unikaliais Marso atmosferos procesais.

Žemėje vasara šiauriniame pusrutulyje ir vasara pietiniame pusrutulyje yra gan panaši. Bet Marse taip nėra: kadangi planetos orbita gerokai labiau ištęsta, ekscentriška, pietinio pusrutulio vasaromis (kurios ateina kas du Žemės metus) ji būna gerokai arčiau Saulės. Tad šioje planetos dalyje vasaros gerokai šiltesnės už vasaras šiauriniame pusrutulyje.

Kai tai nutinka, remiantis tyrėjų simuliacijomis, Marso viduriniame atmosferos sluoksnyje (tarp 60 ir 90 kilometrų aukščio), atsiveria langas, per kurį vandens garai patenka į aukštesnį atmosferos sluoksnį. Kitu metu dėl Saulės šviesos trūkumo Marso vandens ciklas praktiškai visai išsijungia.

Jau 15 metų Marse dirbantis „Opportunity“ pateko į didelę bėdą: NASA aiškina, kas su juo nutiko ir kodėl mokslininkai labai sunerimę

Marsas nuo Žemės skiriasi dar ir ten dažnai vykstančiomis milžiniškomis dulkių audromis. Šios audros blokuoja Saulės šviesą ir planetos paviršius vėsta. Bet mokslininkų atliktos simuliacijos parodė, kad Marso paviršiaus nepasiekusi šviesos energija kaupiasi atmosferoje, šildo ją ir kuria sąlygas geresniam vandens pernešimui. Vykstant globaliai dulkių audrai, panašiai į Marsą apgaubusią 2017-aisiais, dulkes apdengia mažos vandens ledo dalelės. Šios lengvos ledo dalelės į viršutinę atmosferą pakyla lengviau už kitas vandens formas, tad, per tokiu periodus į viršutinę atmosferą patenka daugiau vandens.

Tyrėjai parodė, kad dulkių audros į viršutinę atmosferą gali iškelti netgi daugiau vandens, nei pietinio pusrutulio vasaros.

Vandeniui vienu ar kitu būdu įveikus vidurinio atmosferos sluoksnio barjerą, vyksta du dalykai: dalis šio vandens nuslenka link šiaurės ir pietų ašigalių, kur galiausiai iškrenta. Bet aukštajame atmosferos sluoksnyje ultravioletinė šviesa gali nutraukti vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomus jungiančius ryšius, – taip vandenilis nuskrieja į kosmosą, palikdamas deguonį.

Šis procesas bent jau iš dalies gali paaiškinti, kaip kadaise kupinas vandens Marsas tapo tokia sausa vieta, kokia dabar yra, rašo tyrėjai.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi