Socialiniai tinklai

Kosmosas

Pagaliau tai įvyko: sukūrė Žemės dydžio virtualų teleskopą ir pirmąkart nufotografavo juodąją skylę

Avatar

Paskelbta

data

Teleskopų tinklas nuo Havajų iki Antarkties ir Ispanijos penkias naktis iš eilės buvo nukreiptas į mūsų galaktikos širdį, o astronomai trečiadienį paskelbė, kad jiems galbūt pavyko pirmąkart nufotografuoti juodąją skylę.

Gali prireikti mėnesių, kol iš atskirų nuotraukų bus sudėliotas vientisas atvaizdas. Jeigu šios mokslininkų pastangos bus sėkmingos, tai gali padėti geriau suprasti, kaip yra sudaryta Visata ir kokiu būdu ji atsirado.

„Užuot konstravę teleskopą, kuris būtų toks didelis, kad veikiausiai sulūžtų dėl savo svorio, sujungėme aštuonias observatorijas tarsi milžiniško veidrodžio dalis“, – sakė Tarptautinio radijo astronomijos tyrimų instituto (IRAM) astronomas Michaelas Bremeris, projekto „Event Horizon Telescope“ (Įvykių horizonto teleskopas) vadovas.

„Tokiu būdu įgijome Žemės dydžio virtualų teleskopą – apie 10 tūkst. km skersmens“, – jis aiškino naujienų agentūrai AFP.

Juo didesnis teleskopas, juo didesnę skiriamąją gebą galima pasiekti, todėl gaunamos detalesnės nuotraukos.

Supermasyvi juodoji skylė, šio projekto taikinys, slypi mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre, Šaulio žvaigždyno srityje, maždaug už 26 tūkst. šviesmečių nuo Žemės.

Šis objektas, žinomas kaip Šaulio A* (Sgr A*), yra didžiulės masės pabaisa, iš kurios negali ištrūkti netgi šviesa. Jos masė prilygsta 4 mln. Saulės masių.

Astronomijos teorija sako, kad juodajai skylei ryjant medžiagą – planetas, kosmines dulkes ir bet kokius kitus pernelyg priartėjusius objektus, gali būti stebimi trumpi šviesos žybsniai.

Riba, nuo kurios negrįžtama

Faktiškai juodoji skylė yra nykstamai mažas didžiulės masės objektas, o ją supa zona, kurioje gravitacija tokia didelė, kad iš jos negali ištrūkti netgi šviesos greičiu judantys objektai. Šios sferinės zonos riba vadinama įvykių horizontu, o jos dydis priklauso nuo juodosios skylės masės.

Garsus britų astronomas Stephenas Hawkingas yra palyginęs įvykių horizonto kirtimą su plaukimu per Niagaros krioklį: esat pakankamai toli nuo jo, galit įveikti upės srovę, jeigu smarkiai irkluosit. Tačiau kirtus krioklio kraštą, kelio atgal nebėra.

Radijo teleskopų tinklas „Event Horizon Telescope“ turi aptikti šviesą, pasklindančią nuo juodosios skylės, kai koks nors objektas kerta įvykių horizontą.

„Pirmąkart per mūsų istoriją turime technologinių pajėgumų stebėti juodosios skylės detales“, – pabrėžė M. Bremeris.

Virtualus teleskopas, nukreiptas į Paukščių Tako centrą, yra pakankamai stiprus, kad aptiktų ant Mėnulio paviršiaus gulintį golfo kamuoliuką, sakė astronomas.

30 metrų IRAM teleskopas, esantis Siera Nevados kalnuose Ispanijoje, yra vienintelė šiame tarptautiniame projekte dalyvaujanti Europos observatorija.

Tinklui taip pat priklauso Pietų Ašigalio teleskopas Antarktidoje, Jameso Clerko Maxwello teleskopas Havajuose ir Atakamos kosmologijos teleskopas, esantis šiaurės Čilės dykumoje.

Visi duomenys – maždaug po 500 terabaitų iš kiekvienos observatorijos – bus surinkti ir nuskraidinti į Masačusetso technologijų instituto (MIT) Heistako observatoriją, kur bus apdoroti superkompiuteriais.

„Vaizdai išryškės, kai apjungsime visus duomenis, – aiškino M.Bremeris. – Tačiau rezultato teks laukti kelis mėnesius.“

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Kosmosas

Visas Marso vanduo dingsta į kosmosą per gigantišką skylę atmosferoje

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Kadaise Marse vandens netrūko. Dabar Marse sausa ir šalta. Kas išeidamas ištraukė kamštį?

Marso atmosferoje yra kas porą metų atsiveria skylė, per kurią į kosmosą išleidžiami riboti Marso vandens ištekliai — o likęs vanduo atsiduria ašigaliuose.Tai keistą Raudonosios planetos vandens elgesį tyrusios rusų ir vokiečių mokslininkų komandos pateikiamas paaiškinimas. Būdami Žemėje mokslininkai mato, kad aukštai Marso atmosferoje yra vandens, kuris migruoja į ašigalius. Bet lig šiol nebuvo gero Marso vandens apytakos rato veikimopaaiškinimo, ir kodėl kadaise permirkusi planeta dabar sausa kaip pintis.

Vandens garai aukštai Marso atmosferoje stebina, nes Raudonosios Planetos atmosferos vidurinis sluoksnis turėtų vandens apytaką sustabdyti visai.

„Vidurinė Marso atmosferos dalis pernelyg šalta, kad joje galėtų būti vandens garų,“ rašo tyrėjai Geophysical Research Letters žurnale pubblikuotame tyrime.

Tai kaip vandeniui pavyksta įveikti šį vidurinio sluoksnio barjerą?

Remiantis tyrime aprašytomis kompiuterinėmis simuliacijomis, tai susiję su dviem unikaliais Marso atmosferos procesais.

Žemėje vasara šiauriniame pusrutulyje ir vasara pietiniame pusrutulyje yra gan panaši. Bet Marse taip nėra: kadangi planetos orbita gerokai labiau ištęsta, ekscentriška, pietinio pusrutulio vasaromis (kurios ateina kas du Žemės metus) ji būna gerokai arčiau Saulės. Tad šioje planetos dalyje vasaros gerokai šiltesnės už vasaras šiauriniame pusrutulyje.

Kai tai nutinka, remiantis tyrėjų simuliacijomis, Marso viduriniame atmosferos sluoksnyje (tarp 60 ir 90 kilometrų aukščio), atsiveria langas, per kurį vandens garai patenka į aukštesnį atmosferos sluoksnį. Kitu metu dėl Saulės šviesos trūkumo Marso vandens ciklas praktiškai visai išsijungia.

Jau 15 metų Marse dirbantis „Opportunity“ pateko į didelę bėdą: NASA aiškina, kas su juo nutiko ir kodėl mokslininkai labai sunerimę

Marsas nuo Žemės skiriasi dar ir ten dažnai vykstančiomis milžiniškomis dulkių audromis. Šios audros blokuoja Saulės šviesą ir planetos paviršius vėsta. Bet mokslininkų atliktos simuliacijos parodė, kad Marso paviršiaus nepasiekusi šviesos energija kaupiasi atmosferoje, šildo ją ir kuria sąlygas geresniam vandens pernešimui. Vykstant globaliai dulkių audrai, panašiai į Marsą apgaubusią 2017-aisiais, dulkes apdengia mažos vandens ledo dalelės. Šios lengvos ledo dalelės į viršutinę atmosferą pakyla lengviau už kitas vandens formas, tad, per tokiu periodus į viršutinę atmosferą patenka daugiau vandens.

Tyrėjai parodė, kad dulkių audros į viršutinę atmosferą gali iškelti netgi daugiau vandens, nei pietinio pusrutulio vasaros.

Vandeniui vienu ar kitu būdu įveikus vidurinio atmosferos sluoksnio barjerą, vyksta du dalykai: dalis šio vandens nuslenka link šiaurės ir pietų ašigalių, kur galiausiai iškrenta. Bet aukštajame atmosferos sluoksnyje ultravioletinė šviesa gali nutraukti vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomus jungiančius ryšius, – taip vandenilis nuskrieja į kosmosą, palikdamas deguonį.

Šis procesas bent jau iš dalies gali paaiškinti, kaip kadaise kupinas vandens Marsas tapo tokia sausa vieta, kokia dabar yra, rašo tyrėjai.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi