Socialiniai tinklai

Kosmosas

NASA turi multimilijardinį biudžetą, bet vis dar naudoja prieš dešimtmetį tinkamumo naudoti terminą praradusius astronautų kostiumus. Kaip tai paaiškinti?

Avatar

Paskelbta

data

Astronauto kostiumas yra nepaprastai sudėtinga aparatūra, turinti daug daugiau funkcijų nei vien tik aprūpinti jį deguonimi. Kadangi kosmose nėra apsauginės Žemės atmosferos, skafandras turi atlaikyti ekstremalius temperatūros svyravimus ir kartu apsaugoti jį vilkintį žmogų.

Be to, jo viduje turi būti dirbtinai palaikomas slėgis, kitaip astronautas kosmoso vakuume iškart žūtų. Todėl jo kūną supa net keliolika skirtingų specialių medžiagų ar pluošto sluoksnių.

Tačiau dabartinis NASA kostiumas skirtas išeiti į atvirą kosmosą nepakito beveik nuo pat jo sukūrimo 1981 metais. Tai reiškia, kad jis jau naudojamas apie dešimt metų viršijant jo tinkamumo naudoti terminą. Gana keista, žinant, jog NASA metinis biudžetas siekia beveik dvi dešimtis milijardų dolerių. Nejaugi neatrandama lėšų naujam kostiumui?

Tuo labiau, jog šis kelia rimtą grėsmę astronautų gyvybei. Pavyzdžiui per incidentą 2013 metais TKS išorėje dirbusio italų astronauto Lucos Parmitano skafandro šalme pradėjo kauptis vanduo, kuris apsėmė jo burną, nosį ir akis. Tąkart astronautas buvo skubiai grąžintas į stotį ir tik per plauką išvengė lemtingos baigties. Tačiau tokių incidentų būta ne vieno.

Apskritai, iš aštuoniolikos dabar esamų kostiumų tik vienuolika tinkami naudoti ir tie patys daugybę kartų lopyti ir remontuoti.

Vis dėlto, pinigai naujo kostiumo kūrimui skirti. Ir gan nemaži, iš viso apie 200 mln dolerių. Tačiau problema tame, jog neįmanoma sukurti vieno universalaus kostiumo.

Tarptautinės kosminės stoties, Marso ir Mėnulio misijoms reikalingi skirtingas specifikacijas turintys kostiumai, ir tie pinigai išdalinti skirtingoms kompanijoms besirūpinančiomis jų kūrimu.

Ir štai paradoksas. 200 milijonų dolerių pakaktų vienam iš kostiumų užbaigti, tačiau nepakanka visiems trims, todėl projektas eilinį kartą stagnuoja.

Nieko keisto. Juk dauguma NASA projektų pradėjus juos vystyti pabrango keliolika kartų. O finansavimas, kad ir koks didelis bebūtų, NASA visada bus per mažas. Belieka tikėtis, jog papildomų pinigų atsiras ir kostiumą bus spėta sukurti iki to laiko, kol dabartinis, dar praeitame amžiuje sukurtas kostiumas, pareikalaus gyvybės.

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Kosmosas

Visas Marso vanduo dingsta į kosmosą per gigantišką skylę atmosferoje

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Kadaise Marse vandens netrūko. Dabar Marse sausa ir šalta. Kas išeidamas ištraukė kamštį?

Marso atmosferoje yra kas porą metų atsiveria skylė, per kurią į kosmosą išleidžiami riboti Marso vandens ištekliai — o likęs vanduo atsiduria ašigaliuose.Tai keistą Raudonosios planetos vandens elgesį tyrusios rusų ir vokiečių mokslininkų komandos pateikiamas paaiškinimas. Būdami Žemėje mokslininkai mato, kad aukštai Marso atmosferoje yra vandens, kuris migruoja į ašigalius. Bet lig šiol nebuvo gero Marso vandens apytakos rato veikimopaaiškinimo, ir kodėl kadaise permirkusi planeta dabar sausa kaip pintis.

Vandens garai aukštai Marso atmosferoje stebina, nes Raudonosios Planetos atmosferos vidurinis sluoksnis turėtų vandens apytaką sustabdyti visai.

„Vidurinė Marso atmosferos dalis pernelyg šalta, kad joje galėtų būti vandens garų,“ rašo tyrėjai Geophysical Research Letters žurnale pubblikuotame tyrime.

Tai kaip vandeniui pavyksta įveikti šį vidurinio sluoksnio barjerą?

Remiantis tyrime aprašytomis kompiuterinėmis simuliacijomis, tai susiję su dviem unikaliais Marso atmosferos procesais.

Žemėje vasara šiauriniame pusrutulyje ir vasara pietiniame pusrutulyje yra gan panaši. Bet Marse taip nėra: kadangi planetos orbita gerokai labiau ištęsta, ekscentriška, pietinio pusrutulio vasaromis (kurios ateina kas du Žemės metus) ji būna gerokai arčiau Saulės. Tad šioje planetos dalyje vasaros gerokai šiltesnės už vasaras šiauriniame pusrutulyje.

Kai tai nutinka, remiantis tyrėjų simuliacijomis, Marso viduriniame atmosferos sluoksnyje (tarp 60 ir 90 kilometrų aukščio), atsiveria langas, per kurį vandens garai patenka į aukštesnį atmosferos sluoksnį. Kitu metu dėl Saulės šviesos trūkumo Marso vandens ciklas praktiškai visai išsijungia.

Jau 15 metų Marse dirbantis „Opportunity“ pateko į didelę bėdą: NASA aiškina, kas su juo nutiko ir kodėl mokslininkai labai sunerimę

Marsas nuo Žemės skiriasi dar ir ten dažnai vykstančiomis milžiniškomis dulkių audromis. Šios audros blokuoja Saulės šviesą ir planetos paviršius vėsta. Bet mokslininkų atliktos simuliacijos parodė, kad Marso paviršiaus nepasiekusi šviesos energija kaupiasi atmosferoje, šildo ją ir kuria sąlygas geresniam vandens pernešimui. Vykstant globaliai dulkių audrai, panašiai į Marsą apgaubusią 2017-aisiais, dulkes apdengia mažos vandens ledo dalelės. Šios lengvos ledo dalelės į viršutinę atmosferą pakyla lengviau už kitas vandens formas, tad, per tokiu periodus į viršutinę atmosferą patenka daugiau vandens.

Tyrėjai parodė, kad dulkių audros į viršutinę atmosferą gali iškelti netgi daugiau vandens, nei pietinio pusrutulio vasaros.

Vandeniui vienu ar kitu būdu įveikus vidurinio atmosferos sluoksnio barjerą, vyksta du dalykai: dalis šio vandens nuslenka link šiaurės ir pietų ašigalių, kur galiausiai iškrenta. Bet aukštajame atmosferos sluoksnyje ultravioletinė šviesa gali nutraukti vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomus jungiančius ryšius, – taip vandenilis nuskrieja į kosmosą, palikdamas deguonį.

Šis procesas bent jau iš dalies gali paaiškinti, kaip kadaise kupinas vandens Marsas tapo tokia sausa vieta, kokia dabar yra, rašo tyrėjai.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi