Socialiniai tinklai

Kosmosas

Mokslinis darbas apie pažengusios civilizacijos kosminius laivus, kuriuos varytų mažos juodosios skylės ir juos būtų galima surasti su Fermi teleskopu

technologijos

Paskelbta

data

Norėdami aptikti svetimas civilizacijas, astronomai turi mąstyti originaliai ir daryti tam tikras prielaidas, kaip tos kitos gyvybės formos galėtų atrodyti bei kokius technologinius pėdsakus galėtų palikti po savęs.

Naujausias ir net šiek tiek šokiruojantis Kanzaso valstijos universiteto matematiko mokslinis darbas yra turbūt geriausias pavyzdys ką reiškia „think out of the box“ (mąstyti kitaip, kūrybiškai, originaliai ir netradiciškai).

Mokslininkas daro prielaidą, kad pakankamai pažengusi svetima civilizacija greičiausiai gali sukurti tokius kosminius laivus, kuriuos varytų mažos juodosios skylės.

Taip, mažos juodosios skylės galėtų būti tokių kosminių laivų energijos šaltinis ir mokslininkas teigia, kad astronomai, pasinaudoję aplink Žemę skriejančiu Fermi teleskopu, stebinčiu dangų gama spindulių ruože, galėtų užfiksuoti tokių erdvėlaivių judėjimą.

Pagrindinė idėja, pasak matematiko Louis’o Crane’o, yra ta, kad juodosios skylės energija varomas erdvėlaivis paliks išskirtinį gama spindulių pėdsaką.

Louis’as teigia, kad astronomai galėtų šiuos erdvėlaivių paliktus gama spindulius aptikti pasinaudoję aplink Žemę skriejančiu Fermi teleskopu.

„Jei kuri nors pažangi civilizacija jau turi tokio tipo erdvėlaivius, dabartiniai [labai didelės energijos] gama spinduliuotės teleskopai gali juos aptikti iki 100-1000 šviesmečių atstumų“, – sakė Crane’as. „Juos (tokių erdvėlaivių paliktus gama spindulių pėdsakus aut. past.) būtų galima atskirti nuo natūralių šaltinių, kadangi per metus ir dešimtmečius jie [erdvėlaivių gama pėdsakai] keistųsi.“

Crane’as taip pat provokuojamai teigia manantis, jog astronomai jau iki šiol galėjo pastebėti keletą gama spinduliuotės šaltinių, „kuriems nebuvo surastas natūralus paaiškinimas“.

Mokslininkas taip pat svarsto ką reikštų civilizacijai sukurti dirbtinę juodąją skylę ir tai skamba dar egzotiškiau.

„Norint pagaminti dirbtinę juodąją skylę, mes turėtume sutelkti milijardo tonų gama spinduliuotės lazerį į atominio dydžio objektą“, – sakė Crane’as. „Tai lyg bandymas padaryti tiek aukštųjų technologijų branduolinių bombų, kiek Žemėje yra automobilių. Mastas yra už dabartinių pasaulio ekonomikos ribų. Tik civilizacija, visiškai įvaldžiusi Saulės sistemą, turėtų pakankamus išteklius [sukurti dirbtinę juodąją skylę].“

Kosmosas

Kaip mūsų visata atrodo iš šono? Formos paslaptis.

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Nesunkiai nustatome tolimų dangaus kūnų formas, nes regime juos iš šalies. Su Visata reikalai kur kas sudėtingesni, nes negalime iš jos pasitraukti ir pažvelgti iš šono. O tada kokia iš tiesų Visatos forma? Ir kuo remiasi mokslo prognozės?

Visatos forma nėra naujas klausimas – jį svarstė dar senovės išminčiai. Induizmo tekstai erdvę aprašo kaip kiaušinį. Džainizmas nurodo gigantišką žmogų, o senovės Graikijos stoikai manę, kad tai – begalinėje tuštumoje plaukiojanti saka.

Tokios prielaidos moksliniais faktais nėra pagrįstos, todėl tyrimuose mokslininkai dažnai remdavosi Alberto Einšteino reliatyvumo teorija. Pagal ją, masė iškreipia erdvę. Tad, Visatos formą ir jos baigtį apsprendžia jos tankis – erdvės tūrio vienete esanti masė.

Mokslininkams pavyko nustatyti kritinį Visatos tankį, kuris proporcingas erdvės plėtimosi greitį apibrėžiančios Hubble’o konstantos kvadratui. Tik štai dėl Hubble’o konstantos vis dar nesutariama, todėl mūsų modeliai gali ir pasikeisti.

Nauji kosminiai skaičiavimai Visatos plėtimosi paslapties nepaaiškino – veikiau atvirkščiai

O kokios tos formos? Yra keli scenarijai. Jei erdvės tankis mažesnis už kritinį, tada erdvės plėtimuisi sustabdyti materijos nepakaks ir Visata plėsis amžinai. Tada erdvės forma primena balną – atvira Visata.

Jei Visatos tankis didesnis už kritinį, tada plėtimuisi masės užteks. Tokia Visata uždara ir baigtinė, be aiškaus krašto. Tai – sfera. Beje, pagal šį scenarijų erdvė pradės trauktis ir įvyks Didžiojo Sprogimo priešingybė, ir Visata sukris į save.

Yra ir trečias variantas, kai Visatos tankis lygus kritiniam tankiui. Taip plėtimosi greitis pamažu lėtėja per begalinį laiką. Tada kosminė erdvė plokščia ir begalinė.

Mokslo bendruomenė šiuos tris variantus labiausiai priimtinais. Tačiau kai kurie mokslininkai dar neatmeta riestainio arba vamzdžio varianto. Pavyzdžiui, riestainis techniškai yra plokščias, tačiau daugelyje vietų susietas. O vamzdis – balno formos variantas su vienu plačiu, o kitu siauru galu.

Kai kas mano, kad Visatos forma panaši į riestainio

Kokia forma labiausiai tikėtina? Remiantis kosminės Plancko observatorijos (2015 m.) duomenimis, gyvename begalinėje ir plokščioje Visatoje. Tačiau suprasti, kad mūsų apžvalgos galimybės – ribotos.

Mes vis dar nepasiekėme Didžiojo Sprogimo „taško“, o plėtimasis vyksta tokiu greičiu, kad kai kurie objektai atsidūrė už regimosios visatos ribų.

Tačiau remiantis turima informacija, plokščioji Visata – labiausiai tikėtina forma. Tačiau mokslininkai šią temą vis dar nagrinėja. Dabar aktyviai tiriamas reliktinis spinduliavimas, galintis pateikti daug naudingos informacijos.

Kas žino, gal mūsų palikuoniai kada nors supras gyvenantys gigantišką riestainį primenančioje Visatoje. Kaip manote?

Skaityti daugiau

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi