Astronomai aptiko egzoplanetos, vadinamosios superžemės, GJ 1132b atmosferą. Mažos masės superžemės – dydžiu ir mase į Žemę panašiausių planetų – atmosfera aptikta pirmą kartą. Taigi, tai svarbus gyvybės pėdsakų aptikimo egzoplantose žingsnis. Komanda, kurią sudaro Max Planck astronomijos instituto tyrėjai, 2,2 m ESO/MPG teleskopu Čilėje padarytuose žvaigždės GJ 1132 atvaizduose išmatavo nežymų žvaigždės pritemimą, kai planeta ir jos atmosfera tranzito metu sugėrė žvaigždės šviesą.
Nors tai nėra gyvybės kitoje planetoje aptikimas, tačiau svarbus žingsnis šia kryptimi: atmosferos superžemėje GJ 1132b aptikimas žymi pirmą kartą, kai aptikta panašios masės ir dydžio (1,6 Žemės masės, 1,4 Žemės skersmens) egzoplanetos atmosfera.
Astronomai, ieškodami gyvybės kitose planetose, stengiasi nustatyti jų atmosferos cheminę sudėtį, tikėdamiesi aptikti tam tikrus cheminius pokyčius, kurių atsiradimo kaip nors kitaip, nei gyvų organizmų veikla, paaiškinti būtų sunku. Žemės atveju, toks ženklas yra didelis deguonies kiekis.
Tačiau iki aptikimo dar laukia ilgas kelias. Iki šiol buvo stebima daug masyvesnių už Žemę egzoplanetų – dujinių milžinių, panašių į Jupiterį ir didelių, daugiau nei 8 kartus masyvesnių už Žemę superžemių – atmosfera. Dabartinis matavimas yra pirmasis nedrąsus žingsnis mažesnių, dydžiu ir mase labiau primenančių Žemę planetų analizavimo link.
Aptariama planeta GJ 1132b, skrieja apie raudonąją nykštukę GJ 1132 pietų pusrutulio dangaus Vela žvaigždyne, už 39 šviesmečių. Neseniai sistemą detaliau apžiūrėjo Johno Southwortho (Keele universiteto, JK) vadovaujama komanda. Projektą sumąstė ir stebėjimus koordinavo Luigi Mancini, anksčiau dirbęs Max Planck astronomijos institute (MPIA) o dabar dirbantis Romos universitete Tor Vergata. MPIA komandoje dar buvo ir Paul Mollière bei Thomas Henning.
Komanda 2,2 m ESO/MPG teleskopu Europos Pietinėje observatorijoje Čilėje tuo pačiu metu planetą stebėjo septyniuose šviesos spektro ruožuose. GJ 1132b yra tranzituojanti planeta: žiūrint iš Žemės, ji praskrieja tiesiai priešais savo žvaigždę kas 1,6 dienos, taip užblokuodama šiek tiek žvaigždės šviesos.
Tokių žvaigždžių kaip GJ 1132 dydis gerai žinomas iš žvaigždžių modelių. Iš dalelės žvaigždės šviesos, kurią užstoja planeta, astronomai gali suskaičiuoti planetos dydį — šiuo atveju ~1,4 Žemės dydžio. Svarbiausia, nauji stebėjimai rodė, kad infraraudonųjų bangų ruože planeta didesnė, nei matuojant kitais bangos ilgiais. Tai nurodo, kad yra atmosfera, nelaidi šiai konkrečiai infraraudonajai šviesai (dėl to planeta atrodo didesnė), bet skaidri visoms kitoms. Tada buvo atliktos įvairios įmanomos atmosferos simuliacijos. Remiantis šiais modeliais, atmosfera, kurioje daug vandens ir metano, labai gerai atitiktų stebėtus rezultatus.
Atradimas pasižymi įprastomis egzoplanetų stebėjimo silpnomis vietomis: nors šiek tiek didesnė už Žemę ir 1,6 karto sunkesnė, stebėjimai negauta pakankamai duomenų, kad būtų galima spręsti apie GJ 1132b panašumą į Žemę. Tarp galimybių yra „vandens pasaulis“, kurio atmosferą sudaro karšti garai.
Atmosferos buvimas nuteikia atsargiai optimistiškai. M nykštukės yra labiausiai paplitęs žvaigždžių tipas, ir jų aukštas aktyvumo lygis; kai kuriais atvejais šis aktyvumas (pasireiškiantis blyksniais ir dalelių srautais) gali nupūsti šalia esančių planetų atmosferas. GJ 1132b pateikia viltingą, milijardus metų išlikusios (tai yra, pakankamai ilgai, kad galėtume pastebėti) atmosferos išimtį. Turint galvoje M nykštukių gausą, tokios atmosferos galėtų reikšti, kad sąlygos gyvybei užsimegzti visatoje pasitaiko neretai.
Kaip bebūtų, naujieji stebėjimai GJ 1132b perkėlė į tolesnių stebėjimų kitais instrumentais, tarkime Hubble kosminiu teleskopu, ESO VLT ir 2018 metais planuojamu paleisti Jameso Webbo kosminiu teleskopu.
Žurnalo nuoroda: Astronomical Journal
