Socialiniai tinklai

Kosmosas

Kodėl prie Žemės artėjantis asteroidas vadinamas „bombonešiu B-2“

Avatar

Paskelbta

data

Asteroido smūgis į Žemę – vienas galimų Apokalipsės scenarijų, dažnai naudojamas fantastinėje literatūroje. Todėl kiekvieną kartą, paskelbus apie pro Žemę skriejantį dangaus kūną, didžiausi pesimistai ruošiasi Pasaulio pabaigai.

Todėl kovo 8 d. prie Žemės artėjantis 30 metrų skersmens asteroidas 2013 TX68, kuris yra daugiau nei 10 m didesnis už tą, kuris įvarė baimės Čeliabinsko gyventojams 2013 m. ir 1600 jų sužeidė, tikrai kelia pagarbią baimę. Tad vieni asteroido keliamą pavojų lygina su atominės bombos sprogimu, o kiti jį tiesiog vadina JAV strateginio bombonešio vardu „B-2“. Ir ne tik dėl dydžio. Asteroido smūgis sukeltų tiek pat rūpesčių, kiek strateginio bombonešio ataka.

VIDEO kadras: Meteoritas virš Čeliabinsko

VIDEO kadras: Meteoritas virš Čeliabinsko

Susiję: prie Žemės artėja 30 m asteroidas

Nieko stebėtino, kad mokslininkai svarsto „kosminės gynybos“ variantus, rašo leidinys „Vzgliad“. Tik nuomonės dėl gynybos strategijos ir priemonių įvairiose šalyse skiriasi.

Nuo katastrofos neišgelbėtų ir branduolinis ginklas

Tikimybė, kad su strateginiu bombonešiu lyginamas asteroidas 2013 TX68 pataikytų į Žemę – labai maža. Nors jis priartės prie mūsų planetos ne tik kovo 8 d., bet ir 2017 m. rudenį, taip pat 2046 m. ir 2097 m.

1998 m. JAV Kongresas pavedė NASA aptikti ir užfiksuoti  visus kosminius kūnus, kurie gali kelti pavojų. Pagal NASA klasifikaciją „priartėjusiais“ dangaus kūnais laikomi tie, kurie nuo Žemės skrieja per 1/3 astronominio vieneto (A.V. – tai 150 mln. km arba atstumas nuo Žemės iki Saulės).

Taigi visi, net ir patys mažiausi dangaus kūnai, priartėję arčiau nei per 50 mln. km yra stebimi mokslininkų.

2008 m. NASA pagal šią metodiką užregistravo 980 Žemei galimai grasinančių „kosminių šiukšlių“. 95 proc. iš jų buvo nustatytos aiškios trajektorijos. Jie tarsi ir nekeltų pavojaus. Bet tuo pačiu NASA, remdamasi kosminio teleskopo WISE duomenimis, priėjo prie išvados, kad pro Žemę periodiškai praskrieja mažiausiai 4700 asteroidų, kurių dydis – daugiau nei 100 m. Beje, astronomams pavyko tiksliai nustatyti tik 1 proc. 40 metrų ilgio asteroidų trajektorijas.

Taigi iš viso „netoli“ Žemės klajoja apie 1 mln. asteridų ir tik 9600 iš jų yra identifikuoti. Jei toks 100–150 m. „akmuo“ praskrenda pro Žemę per 0,05 A.V. atstumą (7,5 mln. km), jis iškart patenka į „pavojingų dangaus kūnų“ sąrašą.

Šiuo metu sąraše – 1600 „akmenų“.

Ar 30 metrų asteroidas yra didelis?

Ir taip, ir ne. Tikimybę, kad jis įskries į Žemės atmosferą – egzistuoja. Bet kad pasieks Žemės paviršių – minimali. manoma, kad toks dangaus kūnas turėtų susprogti ar sudegti atmosferoje (Čeliabinsko atvejis).

Ko gero, labai daug kas priklauso nuo asteroido sudėties. Jei tai tik kometos likutis (iš ledo ir akmens bei geležies), tai, ko gero, turėtų sprogti nepasiekęs Žemės. Kaip Tunguskos meteoritas.

YouTube nuotr./Vieta, virš kurios sprogo Tunguskos meteoritas

YouTube nuotr./Vieta, virš kurios sprogo Tunguskos meteoritas

Jei dangaus kūną sudaro akmens ir geležies mišinys, tuomet reikalai rimtesni: net ir būdamas nedidelis jis gali pridaryti nemalonumų.

Teoriškai asteroidai iki 50 m skersmens Žemei nuostolių pridaro kartą į 700-800 metų. Kosmoso akmenys iki 100 m Žemėje apsilanko kartą į 3000 metų. Tačiau jų griaunamoji galia – kaip atominės bombos – nušluotų nuo paviršiaus bet kurį didmiestį: Niujorką, Maskvą, Tokiją.

1000 m dydžio nuolauža sukeltų regioninę katastrofą, o gal net ir globalią. Laimei, tai nutinka kartą į milijoną metų.

Universetoday.com. ramina žmones: dalį Žemei grasinančių asteroidų gali sunaikinti Saulė. Tačiau yra dar viena bėda – gigantiškos iki 100 km ilgio kometos, vadinamos „kentaurais“. Jos kerta Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno orbitas ir pasižymi labai neprognozuojamomis trajektorijomis.

Kuo ginsimės nuo kosminių „kentaurų“?

Žmonija jau turi technologijas, kuriomis galėtų apsiginti nuo asteroidų ir kitų kosmoso „atklydėlių“. Bet jos bus efektyvios tik vienu atveju – jei pavojus bus laiku aptiktas.

Siekiant tai padaryti, imtasi priemonių, akivaizdžiai primenančių branduolinę gynybą. NASA turi net specialią programą „Spaceguard“ (kosminis sargybinis), kuri jungia visus įmanomus kosmoso stebėjimo elementus. 2013 m. Indijos reketa-nešėja PSLV į orbitą iškėlė Kanadoje pagamintą kosminį teleskopą, kuris „kontroliuoja“ kosminę erdvę aplink Žemę. Jis vadinasi NEOSSat – Near-Earth Object Surveillance Satellite. 2016–2017 m. planuojamas dar vienos „kosminės akies“ startas. „Sentinel“ sukūrė nevyriausybinė JAV organizacija В612.

Rusija po Čeliabinsko katastrofos taip pat paskelbė, kad kuria „Kosminių pavojų ir grėsmių gynybos sistemą“.

O Centrinis mokslinis mašinų kūrimo institutas (CNIIM) Federalinės kosminės programos rėmuose iki 2025 m. planuoja sukurti įspėjimo apie kosmines grėsmes centrą. Jis valdys kompleksą „Nebosvod-S“ – du kosminius aparatus, skriesiančius orbita aplink Žemę ir dar du, kurie atkartos planetos kelią aplink Saulę.

Susprogdinti ar nukreipti į šalį? 

Hamletiškas klausimas, kaip elgtis su artėjančiais asteroidais. Juk Žemės gyventojai pakankamai gerai ginkluoti.

Pirmas gynybos būdas, kuriuo galėtume pasinaudoti, jei būtų pakankamai daug laiko veikti. Tuomet galima nukreipti į asteroidą kosminį aparatą, kuris „prisisiurbs“ prie asteroido paviršiaus ir, įjungęs variklius visa galia, pakeis „klajūno“ trajektoriją.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kosminis zondas „Rosseta“

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kosminis zondas „Rosseta“

Šis būdas jau tris kartus patikrintas. Pavyzdžiui, 2001 m. ant asteroido Eroso nusileido JAV aparatas „Shoemaker“.  2005 m. panašų manevrą atliko Japonijos zondas. 2010 m. ant Čuriumovo-Gerasimenkos kometos nusileido Europos kosmoso agentūros (ESA) zondas „Rosetta“.

Bet ką daryti, jei pavojus pastebėtas per vėlai ir nėra laiko veikti?

Lieka vienintelis būdas – susprogdinti atvirame kosmose. Šis būdas taip pat jau buvo išbandytas praktiškai. 2005 m. NASA aparatas „Deep Impact“ taip taranavo kometą 9P/Tempel, panaudojusi kol kas ne branduolinį ginklą, o tik 440 kg svorio sviedinį.

Youtube iliustr./Asteroidas „Apophis“

Youtube iliustr./Asteroidas „Apophis“

Rusijos mokslininkams niežti rankos išbandyti branduolinę galvutę. Jie 2036 m. nori atakuoti prie Žemės priartėsiantį asteroidą „Apophis“.

Kad branduolinis smūgis kosmose neprarastų galios, mokslininkai palanuoja dvigubą smūgį. NASA jau turi hipergreitą asteroidų perėmėją (Hypervelocity Asteroid Intercept Vehicle – HAIV). Jis į asteoidą gali paleisti „taraną“, o paskui į susiformavusį kraterį šautų ir pabūklu.

Šiuo metu didžiausias NASA guru kovoje su asteroidais yra fizikas ir branduolinio ginklo kūrėjas Davidas Dearbornas. Su kolegomis jis kuria padidinto galingumo kovinę galvutę W-87, kurios galingumas – 375 kilotonos (29 kartus didesnis už bombą, numestą ant Hirošimos).

Sunaikinimo repeticija

Europos kosmoso agentūra planuoja tokios sunaikinimo operacijos repeticiją surengti 2022 metais. „Auka“ taps dvinaris asteroidas 65802 Didymos, atrastas 1996 m. Jo diametras – 800 metrų. O palydovo, judančio 1 km orbita, dydis siekia 150 m.

Sunaikinimo operacijos repeticija vyks asteroidui priartėjus 11 mln. km prie Žemės.

Planuojama sunaikinimo misija jau turi pavadinimą AIDA (Asteroid Impact & Deflection Assessment), o kosminis aparatas, ruošiamas šiai misijai, bus DART (Double Asteroid Redirection Test). „Dartas“ įsirėš į asteroidą maždaug 22 530 km/val. greičiu.

ESA nuotr./ESA ketina sudaužyti erdvėlaivį į asteroido „65803 Didymos“ palydovą ir matuoti jo orbitos pokyčius.

ESA nuotr./ESA ketina sudaužyti erdvėlaivį į asteroido „65803 Didymos“ palydovą ir matuoti jo orbitos pokyčius.

Visą procesą stebės netoliese skrisiantis aparatas AIM  (Asteroid Impact Monitor). Tokio stebėjimo tikslas – ne tik įvertini smūgio efektyvumą, bet ištirti medžiagą, iš kurios susiformavęs asteroidas.

Tiesa, asteroidų naikintojų kelyje yra rimta kliūtis. Pagal tarptautinius susitarimus draudžiama po vandeniu, kosmoso erdvėje ir Žemės atmosferoje išbandyti branduolinį ginklą. Kita sutartis, pasirašyta 1967 m. draudžia gabenti branduolinį ginklą į kosmosą.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Kosmosas

Visas Marso vanduo dingsta į kosmosą per gigantišką skylę atmosferoje

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Kadaise Marse vandens netrūko. Dabar Marse sausa ir šalta. Kas išeidamas ištraukė kamštį?

Marso atmosferoje yra kas porą metų atsiveria skylė, per kurią į kosmosą išleidžiami riboti Marso vandens ištekliai — o likęs vanduo atsiduria ašigaliuose.Tai keistą Raudonosios planetos vandens elgesį tyrusios rusų ir vokiečių mokslininkų komandos pateikiamas paaiškinimas. Būdami Žemėje mokslininkai mato, kad aukštai Marso atmosferoje yra vandens, kuris migruoja į ašigalius. Bet lig šiol nebuvo gero Marso vandens apytakos rato veikimopaaiškinimo, ir kodėl kadaise permirkusi planeta dabar sausa kaip pintis.

Vandens garai aukštai Marso atmosferoje stebina, nes Raudonosios Planetos atmosferos vidurinis sluoksnis turėtų vandens apytaką sustabdyti visai.

„Vidurinė Marso atmosferos dalis pernelyg šalta, kad joje galėtų būti vandens garų,“ rašo tyrėjai Geophysical Research Letters žurnale pubblikuotame tyrime.

Tai kaip vandeniui pavyksta įveikti šį vidurinio sluoksnio barjerą?

Remiantis tyrime aprašytomis kompiuterinėmis simuliacijomis, tai susiję su dviem unikaliais Marso atmosferos procesais.

Žemėje vasara šiauriniame pusrutulyje ir vasara pietiniame pusrutulyje yra gan panaši. Bet Marse taip nėra: kadangi planetos orbita gerokai labiau ištęsta, ekscentriška, pietinio pusrutulio vasaromis (kurios ateina kas du Žemės metus) ji būna gerokai arčiau Saulės. Tad šioje planetos dalyje vasaros gerokai šiltesnės už vasaras šiauriniame pusrutulyje.

Kai tai nutinka, remiantis tyrėjų simuliacijomis, Marso viduriniame atmosferos sluoksnyje (tarp 60 ir 90 kilometrų aukščio), atsiveria langas, per kurį vandens garai patenka į aukštesnį atmosferos sluoksnį. Kitu metu dėl Saulės šviesos trūkumo Marso vandens ciklas praktiškai visai išsijungia.

Jau 15 metų Marse dirbantis „Opportunity“ pateko į didelę bėdą: NASA aiškina, kas su juo nutiko ir kodėl mokslininkai labai sunerimę

Marsas nuo Žemės skiriasi dar ir ten dažnai vykstančiomis milžiniškomis dulkių audromis. Šios audros blokuoja Saulės šviesą ir planetos paviršius vėsta. Bet mokslininkų atliktos simuliacijos parodė, kad Marso paviršiaus nepasiekusi šviesos energija kaupiasi atmosferoje, šildo ją ir kuria sąlygas geresniam vandens pernešimui. Vykstant globaliai dulkių audrai, panašiai į Marsą apgaubusią 2017-aisiais, dulkes apdengia mažos vandens ledo dalelės. Šios lengvos ledo dalelės į viršutinę atmosferą pakyla lengviau už kitas vandens formas, tad, per tokiu periodus į viršutinę atmosferą patenka daugiau vandens.

Tyrėjai parodė, kad dulkių audros į viršutinę atmosferą gali iškelti netgi daugiau vandens, nei pietinio pusrutulio vasaros.

Vandeniui vienu ar kitu būdu įveikus vidurinio atmosferos sluoksnio barjerą, vyksta du dalykai: dalis šio vandens nuslenka link šiaurės ir pietų ašigalių, kur galiausiai iškrenta. Bet aukštajame atmosferos sluoksnyje ultravioletinė šviesa gali nutraukti vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomus jungiančius ryšius, – taip vandenilis nuskrieja į kosmosą, palikdamas deguonį.

Šis procesas bent jau iš dalies gali paaiškinti, kaip kadaise kupinas vandens Marsas tapo tokia sausa vieta, kokia dabar yra, rašo tyrėjai.

Skaityti daugiau

Reklama

Skaitomiausi