Socialiniai tinklai

Kosmosas

Kodėl prie Žemės artėjantis asteroidas vadinamas „bombonešiu B-2“

Avatar

Paskelbta

data

Asteroido smūgis į Žemę – vienas galimų Apokalipsės scenarijų, dažnai naudojamas fantastinėje literatūroje. Todėl kiekvieną kartą, paskelbus apie pro Žemę skriejantį dangaus kūną, didžiausi pesimistai ruošiasi Pasaulio pabaigai.

Todėl kovo 8 d. prie Žemės artėjantis 30 metrų skersmens asteroidas 2013 TX68, kuris yra daugiau nei 10 m didesnis už tą, kuris įvarė baimės Čeliabinsko gyventojams 2013 m. ir 1600 jų sužeidė, tikrai kelia pagarbią baimę. Tad vieni asteroido keliamą pavojų lygina su atominės bombos sprogimu, o kiti jį tiesiog vadina JAV strateginio bombonešio vardu „B-2“. Ir ne tik dėl dydžio. Asteroido smūgis sukeltų tiek pat rūpesčių, kiek strateginio bombonešio ataka.

VIDEO kadras: Meteoritas virš Čeliabinsko

VIDEO kadras: Meteoritas virš Čeliabinsko

Susiję: prie Žemės artėja 30 m asteroidas

Nieko stebėtino, kad mokslininkai svarsto „kosminės gynybos“ variantus, rašo leidinys „Vzgliad“. Tik nuomonės dėl gynybos strategijos ir priemonių įvairiose šalyse skiriasi.

Nuo katastrofos neišgelbėtų ir branduolinis ginklas

Tikimybė, kad su strateginiu bombonešiu lyginamas asteroidas 2013 TX68 pataikytų į Žemę – labai maža. Nors jis priartės prie mūsų planetos ne tik kovo 8 d., bet ir 2017 m. rudenį, taip pat 2046 m. ir 2097 m.

1998 m. JAV Kongresas pavedė NASA aptikti ir užfiksuoti  visus kosminius kūnus, kurie gali kelti pavojų. Pagal NASA klasifikaciją „priartėjusiais“ dangaus kūnais laikomi tie, kurie nuo Žemės skrieja per 1/3 astronominio vieneto (A.V. – tai 150 mln. km arba atstumas nuo Žemės iki Saulės).

Taigi visi, net ir patys mažiausi dangaus kūnai, priartėję arčiau nei per 50 mln. km yra stebimi mokslininkų.

2008 m. NASA pagal šią metodiką užregistravo 980 Žemei galimai grasinančių „kosminių šiukšlių“. 95 proc. iš jų buvo nustatytos aiškios trajektorijos. Jie tarsi ir nekeltų pavojaus. Bet tuo pačiu NASA, remdamasi kosminio teleskopo WISE duomenimis, priėjo prie išvados, kad pro Žemę periodiškai praskrieja mažiausiai 4700 asteroidų, kurių dydis – daugiau nei 100 m. Beje, astronomams pavyko tiksliai nustatyti tik 1 proc. 40 metrų ilgio asteroidų trajektorijas.

Taigi iš viso „netoli“ Žemės klajoja apie 1 mln. asteridų ir tik 9600 iš jų yra identifikuoti. Jei toks 100–150 m. „akmuo“ praskrenda pro Žemę per 0,05 A.V. atstumą (7,5 mln. km), jis iškart patenka į „pavojingų dangaus kūnų“ sąrašą.

Šiuo metu sąraše – 1600 „akmenų“.

Ar 30 metrų asteroidas yra didelis?

Ir taip, ir ne. Tikimybę, kad jis įskries į Žemės atmosferą – egzistuoja. Bet kad pasieks Žemės paviršių – minimali. manoma, kad toks dangaus kūnas turėtų susprogti ar sudegti atmosferoje (Čeliabinsko atvejis).

Ko gero, labai daug kas priklauso nuo asteroido sudėties. Jei tai tik kometos likutis (iš ledo ir akmens bei geležies), tai, ko gero, turėtų sprogti nepasiekęs Žemės. Kaip Tunguskos meteoritas.

YouTube nuotr./Vieta, virš kurios sprogo Tunguskos meteoritas

YouTube nuotr./Vieta, virš kurios sprogo Tunguskos meteoritas

Jei dangaus kūną sudaro akmens ir geležies mišinys, tuomet reikalai rimtesni: net ir būdamas nedidelis jis gali pridaryti nemalonumų.

Teoriškai asteroidai iki 50 m skersmens Žemei nuostolių pridaro kartą į 700-800 metų. Kosmoso akmenys iki 100 m Žemėje apsilanko kartą į 3000 metų. Tačiau jų griaunamoji galia – kaip atominės bombos – nušluotų nuo paviršiaus bet kurį didmiestį: Niujorką, Maskvą, Tokiją.

1000 m dydžio nuolauža sukeltų regioninę katastrofą, o gal net ir globalią. Laimei, tai nutinka kartą į milijoną metų.

Universetoday.com. ramina žmones: dalį Žemei grasinančių asteroidų gali sunaikinti Saulė. Tačiau yra dar viena bėda – gigantiškos iki 100 km ilgio kometos, vadinamos „kentaurais“. Jos kerta Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno orbitas ir pasižymi labai neprognozuojamomis trajektorijomis.

Kuo ginsimės nuo kosminių „kentaurų“?

Žmonija jau turi technologijas, kuriomis galėtų apsiginti nuo asteroidų ir kitų kosmoso „atklydėlių“. Bet jos bus efektyvios tik vienu atveju – jei pavojus bus laiku aptiktas.

Siekiant tai padaryti, imtasi priemonių, akivaizdžiai primenančių branduolinę gynybą. NASA turi net specialią programą „Spaceguard“ (kosminis sargybinis), kuri jungia visus įmanomus kosmoso stebėjimo elementus. 2013 m. Indijos reketa-nešėja PSLV į orbitą iškėlė Kanadoje pagamintą kosminį teleskopą, kuris „kontroliuoja“ kosminę erdvę aplink Žemę. Jis vadinasi NEOSSat – Near-Earth Object Surveillance Satellite. 2016–2017 m. planuojamas dar vienos „kosminės akies“ startas. „Sentinel“ sukūrė nevyriausybinė JAV organizacija В612.

Rusija po Čeliabinsko katastrofos taip pat paskelbė, kad kuria „Kosminių pavojų ir grėsmių gynybos sistemą“.

O Centrinis mokslinis mašinų kūrimo institutas (CNIIM) Federalinės kosminės programos rėmuose iki 2025 m. planuoja sukurti įspėjimo apie kosmines grėsmes centrą. Jis valdys kompleksą „Nebosvod-S“ – du kosminius aparatus, skriesiančius orbita aplink Žemę ir dar du, kurie atkartos planetos kelią aplink Saulę.

Susprogdinti ar nukreipti į šalį? 

Hamletiškas klausimas, kaip elgtis su artėjančiais asteroidais. Juk Žemės gyventojai pakankamai gerai ginkluoti.

Pirmas gynybos būdas, kuriuo galėtume pasinaudoti, jei būtų pakankamai daug laiko veikti. Tuomet galima nukreipti į asteroidą kosminį aparatą, kuris „prisisiurbs“ prie asteroido paviršiaus ir, įjungęs variklius visa galia, pakeis „klajūno“ trajektoriją.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kosminis zondas „Rosseta“

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kosminis zondas „Rosseta“

Šis būdas jau tris kartus patikrintas. Pavyzdžiui, 2001 m. ant asteroido Eroso nusileido JAV aparatas „Shoemaker“.  2005 m. panašų manevrą atliko Japonijos zondas. 2010 m. ant Čuriumovo-Gerasimenkos kometos nusileido Europos kosmoso agentūros (ESA) zondas „Rosetta“.

Bet ką daryti, jei pavojus pastebėtas per vėlai ir nėra laiko veikti?

Lieka vienintelis būdas – susprogdinti atvirame kosmose. Šis būdas taip pat jau buvo išbandytas praktiškai. 2005 m. NASA aparatas „Deep Impact“ taip taranavo kometą 9P/Tempel, panaudojusi kol kas ne branduolinį ginklą, o tik 440 kg svorio sviedinį.

Youtube iliustr./Asteroidas „Apophis“

Youtube iliustr./Asteroidas „Apophis“

Rusijos mokslininkams niežti rankos išbandyti branduolinę galvutę. Jie 2036 m. nori atakuoti prie Žemės priartėsiantį asteroidą „Apophis“.

Kad branduolinis smūgis kosmose neprarastų galios, mokslininkai palanuoja dvigubą smūgį. NASA jau turi hipergreitą asteroidų perėmėją (Hypervelocity Asteroid Intercept Vehicle – HAIV). Jis į asteoidą gali paleisti „taraną“, o paskui į susiformavusį kraterį šautų ir pabūklu.

Šiuo metu didžiausias NASA guru kovoje su asteroidais yra fizikas ir branduolinio ginklo kūrėjas Davidas Dearbornas. Su kolegomis jis kuria padidinto galingumo kovinę galvutę W-87, kurios galingumas – 375 kilotonos (29 kartus didesnis už bombą, numestą ant Hirošimos).

Sunaikinimo repeticija

Europos kosmoso agentūra planuoja tokios sunaikinimo operacijos repeticiją surengti 2022 metais. „Auka“ taps dvinaris asteroidas 65802 Didymos, atrastas 1996 m. Jo diametras – 800 metrų. O palydovo, judančio 1 km orbita, dydis siekia 150 m.

Sunaikinimo operacijos repeticija vyks asteroidui priartėjus 11 mln. km prie Žemės.

Planuojama sunaikinimo misija jau turi pavadinimą AIDA (Asteroid Impact & Deflection Assessment), o kosminis aparatas, ruošiamas šiai misijai, bus DART (Double Asteroid Redirection Test). „Dartas“ įsirėš į asteroidą maždaug 22 530 km/val. greičiu.

ESA nuotr./ESA ketina sudaužyti erdvėlaivį į asteroido „65803 Didymos“ palydovą ir matuoti jo orbitos pokyčius.

ESA nuotr./ESA ketina sudaužyti erdvėlaivį į asteroido „65803 Didymos“ palydovą ir matuoti jo orbitos pokyčius.

Visą procesą stebės netoliese skrisiantis aparatas AIM  (Asteroid Impact Monitor). Tokio stebėjimo tikslas – ne tik įvertini smūgio efektyvumą, bet ištirti medžiagą, iš kurios susiformavęs asteroidas.

Tiesa, asteroidų naikintojų kelyje yra rimta kliūtis. Pagal tarptautinius susitarimus draudžiama po vandeniu, kosmoso erdvėje ir Žemės atmosferoje išbandyti branduolinį ginklą. Kita sutartis, pasirašyta 1967 m. draudžia gabenti branduolinį ginklą į kosmosą.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kosmosas

Mokslinis darbas apie pažengusios civilizacijos kosminius laivus, kuriuos varytų mažos juodosios skylės ir juos būtų galima surasti su Fermi teleskopu

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Norėdami aptikti svetimas civilizacijas, astronomai turi mąstyti originaliai ir daryti tam tikras prielaidas, kaip tos kitos gyvybės formos galėtų atrodyti bei kokius technologinius pėdsakus galėtų palikti po savęs.

Naujausias ir net šiek tiek šokiruojantis Kanzaso valstijos universiteto matematiko mokslinis darbas yra turbūt geriausias pavyzdys ką reiškia „think out of the box“ (mąstyti kitaip, kūrybiškai, originaliai ir netradiciškai).

Mokslininkas daro prielaidą, kad pakankamai pažengusi svetima civilizacija greičiausiai gali sukurti tokius kosminius laivus, kuriuos varytų mažos juodosios skylės.

Taip, mažos juodosios skylės galėtų būti tokių kosminių laivų energijos šaltinis ir mokslininkas teigia, kad astronomai, pasinaudoję aplink Žemę skriejančiu Fermi teleskopu, stebinčiu dangų gama spindulių ruože, galėtų užfiksuoti tokių erdvėlaivių judėjimą.

Pagrindinė idėja, pasak matematiko Louis’o Crane’o, yra ta, kad juodosios skylės energija varomas erdvėlaivis paliks išskirtinį gama spindulių pėdsaką.

Louis’as teigia, kad astronomai galėtų šiuos erdvėlaivių paliktus gama spindulius aptikti pasinaudoję aplink Žemę skriejančiu Fermi teleskopu.

„Jei kuri nors pažangi civilizacija jau turi tokio tipo erdvėlaivius, dabartiniai [labai didelės energijos] gama spinduliuotės teleskopai gali juos aptikti iki 100-1000 šviesmečių atstumų“, – sakė Crane’as. „Juos (tokių erdvėlaivių paliktus gama spindulių pėdsakus aut. past.) būtų galima atskirti nuo natūralių šaltinių, kadangi per metus ir dešimtmečius jie [erdvėlaivių gama pėdsakai] keistųsi.“

Crane’as taip pat provokuojamai teigia manantis, jog astronomai jau iki šiol galėjo pastebėti keletą gama spinduliuotės šaltinių, „kuriems nebuvo surastas natūralus paaiškinimas“.

Mokslininkas taip pat svarsto ką reikštų civilizacijai sukurti dirbtinę juodąją skylę ir tai skamba dar egzotiškiau.

„Norint pagaminti dirbtinę juodąją skylę, mes turėtume sutelkti milijardo tonų gama spinduliuotės lazerį į atominio dydžio objektą“, – sakė Crane’as. „Tai lyg bandymas padaryti tiek aukštųjų technologijų branduolinių bombų, kiek Žemėje yra automobilių. Mastas yra už dabartinių pasaulio ekonomikos ribų. Tik civilizacija, visiškai įvaldžiusi Saulės sistemą, turėtų pakankamus išteklius [sukurti dirbtinę juodąją skylę].“

Skaityti daugiau

Kosmosas

„SpaceX“ „Starship“ variklis pralenkė Rusijos variklius, kurie mušė rekordus dvejus dešimtmečius

Avatar

Paskelbta

data

Skelbia

„SpaceX“ generalinis direktorius Elonas Muskas sako, kad bendrovės „Raptor“ variklis, skirtas „Starship“ ir „Super Heavy“ valdymui, viršijo Rusijos mokslininkų sukurtų raketų rekordą, išlaikytą daugiau nei du dešimtmečius.

Žinomas kaip degimo kameros slėgis, Raptor pranešė, kad jis viršijo šiuolaikišką Rusijos variklį RD-180, pasiekdamas jėgą lygiavertę vienam „Tesla“ modeliui 3, subalansuotą kiekviename „Raptor“ degimo kameros kvadratiniame colyje, o aparatūra tiesiogiai greta raketų variklio varpinės formos antgalis.

Vis dar per anksti karūnuoti Raptor kaip naują oficialų rekordo laužytoją. Nuo 2000 m. RD-180 patikimai skraido su ULA „Atlas V“ raketomis, kurių kameros slėgis yra aukštas ~ 257,5 baro (3735 psi), o „Raptor“ atlieka integruotą bandymą maždaug du metus , o visiškai integruotą bandymą – mažiau nei Septynias dienas. Taigi faktas, kad „Raptor“ pasiekė apie 269 barus (3900 psi), yra beveik neįtikėtinai įspūdingas pasiekimas.

Skaityti daugiau

TavoWEB reklama

Jūsų reklama čia

Skaitomiausi