Socialiniai tinklai

Mokslas

Kinijos radioteleskopas užfiksavo „atkaklių“ signalų seriją iš tolimojo kosmoso

technologijos

Paskelbta

data

Greituosius radijo blyksnius geriau fiksuoti greitu teleskopu. Tad, Kinijos FAST teleskopas tam puikiai tinka. Neseniai jis tai patvirtino, užfiksavęs ne bet kokius, o daug kartų pasikartojančius radijo blyksnius.

Prieš kelis metus kalnų slėnyje Kinijoje buvo pastatytas gigantiškas, 500 metrų apertūros radioteleskopas. Jis pavadintas FAST ir juo neseniai padarytas, turbūt svarbiausias per šio teleskopo dar neilgą istoriją, atradimas. Teleskopu pavyko užfiksuoti neįprastus, pribloškiamu dažnumu besikartojančius greituosius radioblyksnius iš tolimo kosmoso. Atrodo, lyg kas iš kito Visatos krašto bandytų mums „prisiskambinti“.

Toks radioblyksnių tipas pirmą kartą užfiksuotas dar 2012 metais, Puerto Rike esančioje Arecibo observatorijoje, ir nuo to laiko jis pasikartojo dar kelis kartus. Signalas pavadintas FRB 121102, o iš netiesioginių požymių mokslininkai nustatė, kad jis atsklido iš už 3 milijardų šviesmečių – tai yra toli netgi regimosios visatos masteliu. Ir štai, rugpjūčio 30 dieną, FRB 121102 pasireiškė vėl. Tačiau dabar jau kaip dešimtys pasikartojančių impulsų.

Sutapimas tai ar ne, tačiau FAST yra jautriausias 1,05–1,45 GHz dažnių ruože, todėl jis – idealus FRB 121102 stebėjimo įrankis. Rugsėjo 3 dieną buvo užfiksuota iš karto 20 impulsų iš eilės. Radioteleskopo komanda intensyviai darbuojasi ir jau spėjo operatyviai paskaičiuoti ir atlikti pakeitimus, pašalindami praskrendančių lėktuvų ir palydovų keliamus trikdžius. FAST pasirengęs „klausyti“ FRB 121102, ir šimtai mokslininkų iš viso pasaulio padės analizuoti juo surinktus signalus.

Jei nėra būtinybės, nežemiškos civilizacijos siunčiamų signalų galimybės niekas nesvarsto. Labiau tikėtina, kad tai tradicinis žmonijos mokslo „bruožas“ – kaskart, kai sukuriam naują galingą detektorių, pasaulio vaizdas staiga pasikeičia. Gauname naujų, ne visai suprantamų duomenų, ir pradedame perdirbinėti senus modelius ir teorijas. Kalbant apie FRB 121102, jau yra iškelta hipotezių, kad šių signalų šaltinis – kažkoks kosminis kūnas, apie kurį kol kas nieko nežinome. Gali būti, kad taip pasireiškia dar nežinoma neutroninės žvaigždės gyvavimo fazė.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kosmosas

Kaip mūsų visata atrodo iš šono? Formos paslaptis.

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Nesunkiai nustatome tolimų dangaus kūnų formas, nes regime juos iš šalies. Su Visata reikalai kur kas sudėtingesni, nes negalime iš jos pasitraukti ir pažvelgti iš šono. O tada kokia iš tiesų Visatos forma? Ir kuo remiasi mokslo prognozės?

Visatos forma nėra naujas klausimas – jį svarstė dar senovės išminčiai. Induizmo tekstai erdvę aprašo kaip kiaušinį. Džainizmas nurodo gigantišką žmogų, o senovės Graikijos stoikai manę, kad tai – begalinėje tuštumoje plaukiojanti saka.

Tokios prielaidos moksliniais faktais nėra pagrįstos, todėl tyrimuose mokslininkai dažnai remdavosi Alberto Einšteino reliatyvumo teorija. Pagal ją, masė iškreipia erdvę. Tad, Visatos formą ir jos baigtį apsprendžia jos tankis – erdvės tūrio vienete esanti masė.

Mokslininkams pavyko nustatyti kritinį Visatos tankį, kuris proporcingas erdvės plėtimosi greitį apibrėžiančios Hubble’o konstantos kvadratui. Tik štai dėl Hubble’o konstantos vis dar nesutariama, todėl mūsų modeliai gali ir pasikeisti.

Nauji kosminiai skaičiavimai Visatos plėtimosi paslapties nepaaiškino – veikiau atvirkščiai

O kokios tos formos? Yra keli scenarijai. Jei erdvės tankis mažesnis už kritinį, tada erdvės plėtimuisi sustabdyti materijos nepakaks ir Visata plėsis amžinai. Tada erdvės forma primena balną – atvira Visata.

Jei Visatos tankis didesnis už kritinį, tada plėtimuisi masės užteks. Tokia Visata uždara ir baigtinė, be aiškaus krašto. Tai – sfera. Beje, pagal šį scenarijų erdvė pradės trauktis ir įvyks Didžiojo Sprogimo priešingybė, ir Visata sukris į save.

Yra ir trečias variantas, kai Visatos tankis lygus kritiniam tankiui. Taip plėtimosi greitis pamažu lėtėja per begalinį laiką. Tada kosminė erdvė plokščia ir begalinė.

Mokslo bendruomenė šiuos tris variantus labiausiai priimtinais. Tačiau kai kurie mokslininkai dar neatmeta riestainio arba vamzdžio varianto. Pavyzdžiui, riestainis techniškai yra plokščias, tačiau daugelyje vietų susietas. O vamzdis – balno formos variantas su vienu plačiu, o kitu siauru galu.

Kai kas mano, kad Visatos forma panaši į riestainio

Kokia forma labiausiai tikėtina? Remiantis kosminės Plancko observatorijos (2015 m.) duomenimis, gyvename begalinėje ir plokščioje Visatoje. Tačiau suprasti, kad mūsų apžvalgos galimybės – ribotos.

Mes vis dar nepasiekėme Didžiojo Sprogimo „taško“, o plėtimasis vyksta tokiu greičiu, kad kai kurie objektai atsidūrė už regimosios visatos ribų.

Tačiau remiantis turima informacija, plokščioji Visata – labiausiai tikėtina forma. Tačiau mokslininkai šią temą vis dar nagrinėja. Dabar aktyviai tiriamas reliktinis spinduliavimas, galintis pateikti daug naudingos informacijos.

Kas žino, gal mūsų palikuoniai kada nors supras gyvenantys gigantišką riestainį primenančioje Visatoje. Kaip manote?

Skaityti daugiau

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi