Gyvybė neabejotinai sukelia įvairų poveikį savo planetai. Vienas, kiek netikėtas, poveikis gali būti planetos paros trukmės pakeitimas. Taip gali įvykti dėl gyvybės poveikio planetos atmosferai – pavyzdžiui, Žemėje gyvybė nulemia deguonies, ozono ir anglies dvideginio kiekį atmosferoje, o šie savo ruožtu nulemia atmosferos temperatūrą.
Nors atmosferos masė yra gerokai mažesnė, nei planetos, ji juda daug greičiau ir per milijonus ar milijardus metų gali paveikti planetos sukimąsi.
Atmosferos judėjimo poveikis svarbus tampa atsiradus rezonansui tarp planetos sukimosi ir atmosferos kaitinimo. Žemėje taip galėjo įvykti, kai paros trukmė buvo apie 21 valandą – prieš maždaug 600 milijonų metų.
Saulės šildomoje dieninėje pusėje atmosfera plečiasi ir kyla aukštyn, naktinėje – vėsta ir leidžiasi žemyn. Šių procesų natūralus periodas yra apie 21 valandą, taigi kai jis sutapo su paros trukme, kiekvieną dieną poveikis vis stiprėjo. Šis efektas greičiausiai sulėtino paros trukmės ilgėjimą dėl Mėnulio tolimo nuo Žemės, ir tęsėsi ilgiau nei šimtą milijonų metų. O 21 valandos kaitimo-vėsimo periodiškumas tiesiogiai priklauso nuo atmosferos cheminės sudėties, taigi ir nuo gyvybės poveikio.
Kol kas nėra aišku, kiek stiprus šis efektas apskritai, ir gyvybės reikšmė jam konkrečiai, tačiau vien tokia galimybė atrodo labai įdomi.
Tyrimo rezultatai arXiv.
