Socialiniai tinklai

Kosmosas

Dalinis Saulės užtemimas rugpjūčio 11 dieną

Avatar

Paskelbta

data

2018 m. rugpjūčio 11 d. (šeštadienį) įvyks dalinis Saulės užtemimas

Dalinį Saulės užtemimą stebės Rusijos Sibiro, Rytinės Azijos, bei Šiaurinės Skandinavijos, Talino gyventojai. Maksimumo metu 12 val. 46 min. bus užtemę beveik 3/4 Saulės disko.

Paprastai Saulės ir Mėnulio užtemimai kartojasi dukart per metus ir jų iš viso būna keturi. 2018-ieji metai – ypatingi, nes per juos vyks penki užtemimai:

Sausio 31 d. pilnas Mėnulio užtemimas buvo matomas Azijoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. Deja, Lietuvoje mes jo negalėjome stebėti, nes Žemės šešėlis ant Mėnulio užslinko apie 14 val. dienos, o nuslinko apie 17 val.

Vasario 15 d. įvyko dalinis Saulės užtemimas. Šįkart juo pasidžiaugti galėjo tik pietų pusrutulio gyventojai (ir kuo arčiau Antarktidos, tuo geriau). Užtemimo maksimumo metu 22 val. 51 min. Mėnulis uždengė 60 proc. Saulės disko. Deja, Lietuvoje tokiu metu nematėme ne tik užtemimo, bet ir pačios Saulės.

Liepos 13 d. 6 val. ryto įvyko dalinis Saulės užtemimas, bet Lietuvoje jis nebuvo matomas.

Liepos 27 d., apie 22.30 val., buvo galima grožėtis visišku Mėnulio užtemimu.

O jau po kelių dienų rugpjūčio 11-ąją (šeštadienį), apie 12 val., vyks dar vienas dalinis Saulės užtemimas, tačiau Lietuvoje jis nebus matomas, nes Mėnulio šešėlis prabėgs kiek šiauriau.

Kada būna Saulės užtemimas?
Saulės užtemimas vyksta per jaunatį, kai Mėnulis užstoja Saulės šviesą ir ji nepatenka į Žemę. Tačiau jis matomas ne visose Žemės vietose.

Kada būna Mėnulio užtemimas?

Mėnulio užtemimas vyksta per pilnatį, kai jis keliauja per Žemės šešėlį – Žemė užstoja jį nuo Saulės. Mėnulio užtemimas matomas tamsiojoje Saulės neapšviestoje Žemės dalyje.

Kosmosas

Kaip mūsų visata atrodo iš šono? Formos paslaptis.

technologijos

Paskelbta

data

Skelbia

Nesunkiai nustatome tolimų dangaus kūnų formas, nes regime juos iš šalies. Su Visata reikalai kur kas sudėtingesni, nes negalime iš jos pasitraukti ir pažvelgti iš šono. O tada kokia iš tiesų Visatos forma? Ir kuo remiasi mokslo prognozės?

Visatos forma nėra naujas klausimas – jį svarstė dar senovės išminčiai. Induizmo tekstai erdvę aprašo kaip kiaušinį. Džainizmas nurodo gigantišką žmogų, o senovės Graikijos stoikai manę, kad tai – begalinėje tuštumoje plaukiojanti saka.

Tokios prielaidos moksliniais faktais nėra pagrįstos, todėl tyrimuose mokslininkai dažnai remdavosi Alberto Einšteino reliatyvumo teorija. Pagal ją, masė iškreipia erdvę. Tad, Visatos formą ir jos baigtį apsprendžia jos tankis – erdvės tūrio vienete esanti masė.

Mokslininkams pavyko nustatyti kritinį Visatos tankį, kuris proporcingas erdvės plėtimosi greitį apibrėžiančios Hubble’o konstantos kvadratui. Tik štai dėl Hubble’o konstantos vis dar nesutariama, todėl mūsų modeliai gali ir pasikeisti.

Nauji kosminiai skaičiavimai Visatos plėtimosi paslapties nepaaiškino – veikiau atvirkščiai

O kokios tos formos? Yra keli scenarijai. Jei erdvės tankis mažesnis už kritinį, tada erdvės plėtimuisi sustabdyti materijos nepakaks ir Visata plėsis amžinai. Tada erdvės forma primena balną – atvira Visata.

Jei Visatos tankis didesnis už kritinį, tada plėtimuisi masės užteks. Tokia Visata uždara ir baigtinė, be aiškaus krašto. Tai – sfera. Beje, pagal šį scenarijų erdvė pradės trauktis ir įvyks Didžiojo Sprogimo priešingybė, ir Visata sukris į save.

Yra ir trečias variantas, kai Visatos tankis lygus kritiniam tankiui. Taip plėtimosi greitis pamažu lėtėja per begalinį laiką. Tada kosminė erdvė plokščia ir begalinė.

Mokslo bendruomenė šiuos tris variantus labiausiai priimtinais. Tačiau kai kurie mokslininkai dar neatmeta riestainio arba vamzdžio varianto. Pavyzdžiui, riestainis techniškai yra plokščias, tačiau daugelyje vietų susietas. O vamzdis – balno formos variantas su vienu plačiu, o kitu siauru galu.

Kai kas mano, kad Visatos forma panaši į riestainio

Kokia forma labiausiai tikėtina? Remiantis kosminės Plancko observatorijos (2015 m.) duomenimis, gyvename begalinėje ir plokščioje Visatoje. Tačiau suprasti, kad mūsų apžvalgos galimybės – ribotos.

Mes vis dar nepasiekėme Didžiojo Sprogimo „taško“, o plėtimasis vyksta tokiu greičiu, kad kai kurie objektai atsidūrė už regimosios visatos ribų.

Tačiau remiantis turima informacija, plokščioji Visata – labiausiai tikėtina forma. Tačiau mokslininkai šią temą vis dar nagrinėja. Dabar aktyviai tiriamas reliktinis spinduliavimas, galintis pateikti daug naudingos informacijos.

Kas žino, gal mūsų palikuoniai kada nors supras gyvenantys gigantišką riestainį primenančioje Visatoje. Kaip manote?

Skaityti daugiau

Kosmosas

Ar Venera buvo tinkama gyvybei?

Konstanta 42

Paskelbta

data

Skelbia

Venera yra labai panašaus dydžio į Žemę planeta, tačiau daugeliu savybių ji visiškai nepanaši į mūsiškę. Pavyzdžiui, ją dengia labai tanki atmosfera, sukurianti daugiau nei 400 laipsnių karštį paviršiuje, o aplink savo ašį planeta apsisuka net per 243 Žemės dienas.

Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi